Pa­že­mi­ni­mo ir mei­lės ke­liu

Lai­ku ir ne­lai­ku

Krykš­tauk iš džiaugs­mo, Zio­no duk­ra,

Šauk, Iz­ra­e­li!

Vi­sa šir­di­mi džiau­kis ir džiū­gauk,

duk­ra Je­ru­za­le!

VIEŠPATS pa­nai­ki­no tau pa­da­ry­tą nuosp­ren­dį,

nu­šla­vė ša­lin ta­vo prie­šus.

Iz­ra­e­lio ka­ra­lius, VIEŠPATS, yra ta­vy­je;

tau ne­lai­mės bi­jo­ti dau­giau ne­rei­kės.

Tą die­ną Je­ru­za­lei bus sa­ko­ma:

„Ne­bi­jok, Zio­nai, ne­nu­leisk ran­kų!“

VIEŠPATS, ta­vo Die­vas,

per­ga­lę tei­kian­tis ga­liū­nas, yra ta­vy­je:

jis no­riai džiaug­sis ta­vi­mi,

at­nau­jins ta­ve my­lė­da­mas

ir džiū­gaus dėl ta­vęs gies­me,

kaip džiū­gau­ja­ma iš­kil­mių die­ną.

Ati­to­lin­siu nuo ta­vęs ne­lai­mę,

dėl ku­rios ken­tei pa­juo­ką.

Sof 3, 14–18

Trum­pu­tė­je pra­na­šo So­fo­ni­jo kny­go­je ra­sim vis­ką, kas ran­da­ma ki­to­se Šven­to­jo Raš­to pra­na­šų kny­go­se: pra­na­šo lū­po­mis iš­sa­ky­tą die­viš­ką ne­vil­tį, pra­si­ver­žian­čią ka­tast­ro­fo­mis, vis­ką nu­šluo­jan­čio­mis sa­vo ke­ly­je, kaip vis­ką de­gi­nan­tis gais­ras. Ne­vil­tį dėl mei­lės be at­sa­ko, dėl my­li­mo­sios šal­tu­mo ir abe­jin­gu­mo. Taip pat ir mir­ti­ną su­nai­ki­ni­mo grės­mę, su­vo­kia­mą kaip die­viš­ko pyk­čio pa­si­reiš­ki­mas. Bet ir vil­tį iš­li­ku­siems gy­vie­siems, ir ga­lu­ti­nį, ne­be­iš­ski­ria­mą su­si­jun­gi­mą mei­lė­je. Ir šio pra­na­šo me­ta­fo­ros, pra­sklei­dus heb­ra­jų kal­bos už­dan­gą, pa­si­ro­do kur kas ero­tiš­kes­nės, nei ga­li­ma ti­kė­tis, skai­tant nu­glais­ty­tą ofi­cia­lų baž­ny­ti­nį teks­tą.

Jei iš tie­sų, kaip ma­no­ma, šis pra­na­šas ga­lė­jo gy­ven­ti VII a. pr. Kr. vi­du­ry­je, tai vi­sos in­to­na­ci­jos pa­si­da­ro su­pran­ta­mos. Iz­ra­e­lio ka­ra­lys­tės jau apie pu­sę am­žiaus ne­be­bu­vo. Li­kę tik griu­vė­siai ir į vi­sas ša­lis iš­blaš­ky­ti gy­ven­to­jai, ku­rie, at­ro­do, ban­dė įsi­kur­ti kol kas dar ne­su­nai­kin­to­je Ju­do ka­ra­lys­tė­je, at­si­ne­šę čia ir vi­sus pri­si­mi­ni­mus apie iš­ti­ku­sią ka­tast­ro­fą, ir ka­dai­se bu­vu­sius lū­kes­čius, ir gi­liau­sias re­flek­si­jas dėl is­to­ri­nio li­ki­mo to­kių ma­žų, nei di­des­nės ka­ri­nės, nei po­li­ti­nės ga­lios ne­tu­rin­čių kraš­tų kaip Ka­na­a­nas. Juk Iz­ra­e­lio ir Ju­do ka­ra­lys­tės, te­gy­va­vu­sios ne dau­giau kaip ke­tu­ris pen­kis am­žius Ka­na­a­no kraš­te, tik ke­lis de­šimt­me­čius te­tu­rė­jo ga­li­my­bę gy­ven­ti ra­my­bė­je ir aug­ti bei stip­rė­ti. Vi­są ki­tą lai­ką – tik ko­va dėl iš­li­ki­mo ar­ba va­sa­li­nė pri­klau­so­my­bė nuo stip­rių­jų di­džių­jų kai­my­ni­nių ga­ly­bių – Egip­to ar Asi­ri­jos. O šios ne­ga­lė­jo leis­ti joms su­stip­rė­ti, ir kiek­vie­ną kar­tą, kai pa­kel­da­vo gal­vą, ta gal­va bū­da­vo nu­rė­žia­ma. Gy­ve­ni­mas ta­me kraš­te – tai nuo­la­ti­nė virš gal­vos ky­ban­čio nuosp­ren­džio ka­la­vi­jo pa­tir­tis. Kaip nuo­la­ti­nis pa­smerk­tu­mas my­riop. Ir kiek­vie­na die­na, pra­ėju­si ra­my­bė­je, – kaip Die­vo mei­lės žen­klas. To­kio­je si­tu­a­ci­jo­je bu­vo ga­li­ma ar­ba gy­ven­ti, pra­ra­dus bet ko­kį ti­kė­ji­mą, tik ten­ki­nan­tis kas­die­niu iš­gy­ve­ni­mu, ar­ba iš­nyk­ti, iš­tir­pus di­džio­sio­se ga­ly­bė­se. Bet ši iš­li­ki­mo pa­tir­tis ga­lė­jo įsi­rėž­ti į at­min­tį ir kaip ypa­tin­go, iš­skir­ti­nio Die­vo san­ty­kio, gy­vo, vieš­pa­tau­jan­čio vi­sam, kas eg­zis­tuo­ja, pa­ty­ri­mas.

Tarp dy­ku­mų ir sun­kiai per­ei­na­mų kal­ny­nų įsi­kū­ru­sios ne­di­du­kės, var­gin­gos Ju­do ka­ra­lys­tės su sos­ti­ne Je­ru­za­le iš­si­gel­bė­ji­mas iš im­pe­ri­nių Asi­ri­jos už­ma­čių, kai bu­vo nu­šluo­tos vi­sos ap­lin­ki­nės ne­pa­ly­gin­ti ga­lin­ges­nės ir tur­tin­ges­nės ka­ra­lys­tės, bu­vo su­vok­tas kaip ne­įti­kė­ti­nas ir vi­sus lū­kes­čius pra­no­kęs ste­buk­las. Kaip teis­mo nuosp­ren­džio my­riop pa­nai­ki­ni­mas, kaip at­lei­di­mas iš di­džiu­lės sa­vo­jo, o kar­tu vie­nin­te­lio Die­vo mei­lės. Tik šie iš­li­ku­sie­ji ir ste­buk­lin­gai iš­gel­bė­tie­ji iš mir­ties te­ga­lė­jo su­pras­ti vi­są gy­lį, ga­lią ir gro­žį Die­vo, ku­ris ga­li pa­keis­ti spren­di­mą. Ku­rio mei­lė su­lai­ko jau iš­kel­tą ran­ką. Ir šio li­ku­čio su­si­jun­gi­mą su sa­vuo­ju Die­vu pra­na­šas So­fo­ni­jas po­etiš­kai nu­sa­ko kaip my­li­mų­jų su­si­jun­gi­mą mei­lės vyks­me: „VIEŠPATS, ta­vo Die­vas, ta­vy­je, ga­liū­nas, tei­kian­tis iš­gel­bė­ji­mą, džiaug­sis ta­vi­mi džiaugs­me, nu­ty­lės dėl ta­vo mei­lės, šauks dėl ta­vęs eks­ta­zės de­jo­nė­je.“

Tie­sa, kai ku­riems heb­ra­jiš­kiems žo­džiams sun­ko­ka ras­ti lie­tu­viš­kų ati­tik­me­nų, taip pat truk­do su­pras­ti tai, kad vie­nas žo­dis (yaha­riš, „nu­ty­lės“), ku­rį vi­si ver­tė­jai su­tar­ti­nai lai­ko per­ra­ši­nė­to­jo pa­da­ry­ta klai­da ir pa­tai­so į „at­nau­jins“ (yaha­diš), ga­li vis­gi bū­ti ne klai­da, at­si­žvel­gus į tai, kad čia pat pa­var­to­ja­mas žo­dis gil, pa­im­tas iš ka­na­a­nie­tiš­ko vai­sin­gu­mo kul­to žo­dy­no, reiš­kian­tis „rėks ap­im­tas eg­zal­ta­ci­jos, be­ga­li­nio džiaugs­mo“. Ta­da jis čia reikš­tų nu­ti­li­mą mei­lė­je. Nors nu­ty­lė­ji­mas čia ga­li pri­min­ti įsta­ty­mą dėl vy­ro nu­ty­lė­ji­mo, kai to­kiu bū­du jis pa­tvir­ti­na žmo­nos pa­da­ry­tus įža­dus (Sk 30, 14–15). Nors įsta­ty­me žmo­nos įža­das ga­li bū­ti sie­ja­mas su su­si­lai­ky­mu nuo san­ty­kių. Ta­čiau pla­tes­nė reikš­mė – žmo­nos va­lios pai­sy­mas, at­si­sa­kant pa­nai­kin­ti tai, ką ji yra įsi­pa­rei­go­ju­si, to­kiu bū­du su­tei­kiant jai sa­va­ran­kiš­ko spren­di­mo ir ap­si­spren­di­mo ga­lią. Nors ga­li bū­ti ir klai­da. O žo­dis rin­na dvi­pras­miš­kas – jis ga­li reikš­ti šauks­mą ir iš džiaugs­mo, ir iš skaus­mo, to­dėl ar­čiau­siai pa­gal pras­mę bū­tų „de­jo­nė“, ne „gies­mė“. Kaip kad bū­na de­juo­ja­ma, iki nu­ty­la­ma…

Ga­liau­siai pas­ku­ti­nė ei­lu­tė pa­žo­džiui at­ro­do kiek ki­taip, nei ofi­cia­liai siū­lo­ma: „Ge­din­čius iš­kil­mių su­rink­siu, jie bu­vo iš ta­vęs. Pa­ša­lin­tas nuo ta­vęs bu­vo pa­že­mi­ni­mas.“ Tie, ku­rie ge­di ir siel­var­tau­ja, kad jau ne­bė­ra džiaugs­min­gų šven­čių ir iš­kil­mių, bus su­rink­ti. Kai pa­že­mi­ni­mu lai­ko­mas su­triuš­ki­ni­mas, su­nai­ki­ni­mas, ta­da pra­na­šo ži­nia apie su­rink­tus iš­sklai­dy­tuo­sius sa­ko kur kas dau­giau, nei guo­džia tuš­čiais pa­ža­dais. Jis, kaip ir ki­ti Bib­li­jos pra­na­šai, su­nai­ki­ni­mo ir su­triuš­ki­ni­mo kaip pa­že­mi­ni­mo žen­klą, kad ir kaip ki­tiems tai at­ro­dy­tų, pa­leng­va ima keis­ti ypa­tin­go Die­vo rū­pes­čio ir pa­lai­mos žen­klu. Pra­na­šas Izai­jas pas­kui sa­kys: „su su­triuš­kin­tai­siais bu­vo­ju“… O pats šis „rūs­tu­sis“ ir „at­šiau­ru­sis“ Se­no­jo Te­sta­men­to Die­vas pa­si­ro­do kaip tas, ku­ris pats ke­liau­ja į trem­tį ir siel­var­tau­ja su siel­var­tau­jan­čiais, ga­liau­siai, kaip pa­si­ro­do Nau­ja­ja­me Te­sta­men­te, pats pri­si­i­ma di­džiau­sio pa­že­mi­ni­mo mir­tį ir ne­at­ski­ria­mai mei­lė­je su­si­lie­ja su jo mir­ty­je pa­krikš­ty­tai­siais. Kad ir kaip ma­kab­riš­kai tai skam­bė­tų…

-akp-