Apie Ki­to ki­to­ky­bę ir vie­na­ti­nu­mą

Laiku ir nelaiku

VIEŠPATS Die­vas ta­rė: „Ne­ge­ra žmo­gui bū­ti vie­nam. Pa­da­ry­siu jam tin­ka­mą ben­dri­nin­ką.“

Pr 2, 18

Šiam ker­ti­niam bib­li­niam teks­tui apie vy­ro ir mo­ters su­kū­ri­mą skir­tų ko­men­ta­rų ir moks­li­nių eg­ze­ge­zių pri­ra­šy­ta to­mų to­mai, ir kiek­vie­nam sko­niui ir ti­kė­ji­mui at­si­ras­tų tin­ka­mas. To­dėl ap­si­ri­bo­siu čia ke­le­tu ko­men­ta­rų, ku­rie ar­ti­miau­si tie­siog man. Ir, kaip vi­sa­da, pir­miau­sia at­kreip­siu dė­me­sį į tuos as­pek­tus, ku­rie ver­ti­muo­se daž­niau­siai pra­ran­da­mi. Pa­si­rin­kau ko­men­ta­rui tik vie­ną sa­ki­nį: „Ne­ge­ra žmo­gui bū­ti vie­nam. Pa­da­ry­siu jam tin­ka­mą ben­dri­nin­ką.“ Žo­dis „ne­ge­ra“ heb­ra­jiš­kai – lo tov. Nė­ra ge­ra. Ra­bi­nai ko­men­ta­to­riai at­krei­pia dė­me­sį, kad čia pa­var­to­tas žo­džių jun­gi­nys, ku­ris tie­sio­giai su­si­sie­ja su pa­čia­me pir­ma­me Pra­džios kny­gos sky­riu­je dau­ge­lį kar­tų var­to­tu žo­džiu „ge­ra“, Die­vui ku­riant pa­sau­lį, juo įver­ti­nant sa­vo at­lik­tą kiek­vie­nos die­nos dar­bą. Tik jis ne­bu­vo pa­var­to­tas po to, kai bu­vo su­kur­tas žmo­gus. Tai aiš­ki­na­ma tuo, kad žmo­gui bus su­teik­ta lais­va va­lia, t. y. ga­li­my­bė pa­čiam nu­spręs­ti, koks jis bus. Ir šia­me teks­te ati­tin­ka­mai, sa­ky­tu­me, dėl tos pa­čios prie­žas­ties ne­ga­lė­jo au­to­rius į Die­vo lū­pas įdė­ti žo­džio „blo­ga“, nes šia­me sky­riu­je kal­ba­ma apie gė­rio ir blo­gio pa­ži­ni­mo me­dį, ku­ris bu­vo pa­so­din­tas so­de ir ku­rio vai­sius šiems žmo­ni­jos pro­tė­viams bu­vo už­gin­tas. „Blo­ga“ tie­siog ne tas žo­dis, nes juo ne­bu­vo ga­li­ma pa­va­din­ti nie­ko iš to, ką Die­vas su­kū­rė. Ta­da ką reiš­kia tas „ne­ge­ra“? Ma­ha­ra­lis iš Pra­hos (XVII a.) aiš­ki­no: „Ir dar aiš­kė­ja iš po­sa­kio nė­ra ge­ra: tai, ką pa­sa­kė mū­sų iš­min­čiai mid­ra­še sa­vo: „kad ne­sa­ky­tų, jog jis die­vy­bė tarp že­mes­nių­jų“, – tau tai taps aiš­ku, nes są­vo­ka nė­ra ge­ra pa­aiš­kins šiuos žo­džius, kaip kad sa­ko­ma apie vi­sa blo­ga: kas pa­si­ša­li­na nuo pa­lai­min­to­jo Var­do kaip sve­ti­mas tar­na­vi­mas, – kad tai nė­ra ge­ra, nes Jis, pa­lai­min­ta­sis, yra tik­ra­sis gė­ris. [...] O jei­gu žmo­gus bū­tų su­kur­tas vie­nin­te­lis, bū­tų vie­na­ti­nis tarp že­mes­nių­jų ir bū­tų kaž­kas vie­na­ti­nio ša­lia Jo, pa­lai­min­to­jo, tik­rai vie­na­ti­nio, ir pa­kan­ka to.“

Tai me­ta­fi­zi­nis aiš­ki­ni­mas, kad žmo­gaus vie­na­ti­nu­mas že­mes­nia­ja­me pa­sau­ly­je ne­pri­de­ra­mas, nes jau yra vie­nas Vie­na­ti­nis aukš­tes­nia­ja­me pa­sau­ly­je, ir to­kia si­tu­a­ci­ja bū­tų to­ly­gi stab­mel­diš­kam su­si­pai­nio­ji­mui. Ki­ta ver­tus, žmo­gus, ka­dan­gi su­kur­tas pa­gal Die­vo, t. y. Vie­na­ti­nio, pa­veiks­lą, tu­ri tu­rė­ti sa­vy­je ir vie­na­ti­nu­mą kaip ne­at­ski­ria­mą sa­vo eg­zis­ten­ci­nę sa­vy­bę. Ir tai Ma­ha­ra­lis aiš­ki­na ki­to­je vie­to­je: „Ra­si ka­da per­žiū­rė­si su­kū­ri­mo klau­si­mą, kad žmo­gus tu­ri su­kū­ri­me sa­vo iš­skir­ti­nį bruo­žą, ku­rio ne­tu­ri ki­tos bū­ty­bės, nes vi­sos ki­tos bū­ty­bės bu­vo su­kur­tos vie­nu me­tu kaip dau­gis, ir tik žmo­gus bu­vo su­kur­tas vie­ne­ti­nis. Ir – dar dau­giau – net mo­te­ris, ku­rią rei­kė­jo su­kur­ti sa­vai­me, kar­tu su žmo­gu­mi, ne to­kia, – nes žmo­gus su­kur­tas vie­ne­ti­nis. Ir sky­riu­je Echad di­ney ma­mo­not [pa­sa­ky­ta]: „Mū­sų iš­min­čiai mo­kė. Tam žmo­gus su­kur­tas vie­ne­ti­nis, kad pa­mo­ky­tų ta­ve, jog kiek­vie­nas, ku­ris nu­žu­do vie­ną gy­vy­bę Iz­ra­e­ly­je, apie jį sa­ko Raš­tas, – tar­si jis bū­tų nu­žu­dęs vi­są pa­sau­lį; ir apie kiek­vie­ną, ku­ris at­kū­rė vie­ną gy­vy­bę Iz­ra­e­ly­je – tar­si at­kū­rė vi­są pa­sau­lį. Ir kad joks žmo­gus ne­sa­ky­tų: ma­no tė­vas aukš­čiau už ta­vo tė­vą. Ir kad ne­sa­ky­tų ere­ti­kai: daug val­džių dan­gu­je. Ir tam, kad pa­liu­dy­tų di­dy­bę Šven­to­jo pa­lai­min­to­jo – nes žmo­gus, kai štam­puo­ja mo­ne­tas vie­nu štam­pu, vi­sos jos pa­na­šios vie­na į ki­tą, bet ka­ra­lių Ka­ra­lius kiek­vie­ną štam­puo­ja pir­mo­jo žmo­gaus štam­pu, o nė vie­nas ne­pa­na­šus į ki­tą. Ir to­dėl kiek­vie­nas pri­va­lo sa­ky­ti: dėl ma­nęs pa­sau­lis bu­vo su­kur­tas.“

Taip eg­zis­ten­ci­nis žmo­gaus vie­na­ti­nu­mas, pa­gal Iz­ra­e­lio iš­min­čius, yra es­mi­nė žmo­giš­ka sa­vy­bė, iš­lie­kan­ti ir žmo­nių dau­gy­je, ki­lu­sia­me iš to vie­nio. To­dėl ten­ka grįž­ti prie pra­di­nio klau­si­mo, ko­dėl „nė­ra ge­ra žmo­gui bū­ti vie­nam“, net jei tai iš­skir­ti­nė žmo­gaus, su­kur­to pa­gal Die­vo pa­veiks­lą, są­ly­ga. Ir vėl čia at­si­žvelg­siu į Ma­ha­ra­lio aiš­ki­ni­mą: „Pa­gal pa­sau­lio es­mę ir ide­a­lų pa­veiks­lą, nė­ra bū­ti­ny­bės dau­giau nei vie­nam žmo­gui. Ir kaip ki­toms rū­šims, pa­gal ide­a­lų jų pa­veiks­lą, pri­de­ra dau­gis, taip žmo­gui pri­de­ra, kad bu­vo su­kur­tas vie­ne­ti­nis, nes žmo­gus – ka­ra­lius tarp že­mu­ti­nių. [...] Ir ka­dan­gi jis ka­ra­lius tarp že­mes­nių­jų pa­sau­lio for­mos as­pek­tu – kaip Die­vas jį su­tvar­kė, – pri­de­ra žmo­gui bū­ti vie­ne­ti­niam. [...] Ir jei ne bai­mė Val­džios aki­vaiz­do­je, žmo­gus ar­ti­mą sa­vo gy­vą pra­ry­tų, kol ne­ati­tik­tų pa­sau­lio pa­veiks­lo, nes kū­ri­mas toks, kad kiek­vie­nas žmo­gus sa­ko: man pa­sau­lis bu­vo su­kur­tas, ir jo vie­no pa­sau­liui ga­na. Ir to­dėl pra­ry­tų ar­ti­mą sa­vo, kol lik­tų vie­nas.“

Val­džia šiuo at­ve­ju tu­rė­tų bū­ti su­pran­ta­ma kaip die­viš­kas au­to­ri­te­tas, su­teik­tas To­ros iš­tar­mei, šiuo at­ve­ju iš­tar­mei „nė­ra ge­ra“. T. y. tai nė­ra da­ly­kų pa­dė­ties kon­sta­ta­vi­mas, nes vie­na­ti­nu­mas yra žmo­gaus iš­skir­ti­nė, jį į Die­vą pa­na­šų da­ran­ti sa­vy­bė. Ta­čiau įsa­kas, sa­kan­tis, kad ne­pri­de­ra žmo­gui bū­ti vie­nam. Ir jei ne­bū­tų pai­so­mas šis įsa­kas, žmo­gus ar­ti­mą sa­vo gy­vą pra­ry­tų, per­fra­za­vus tai, kas pa­sa­ky­ta trak­ta­te Pir­kei Avot. Ką tai reiš­kia? Tą pa­pras­tą da­ly­ką, kad ne­pri­tin­ka žmo­gui gy­ven­ti taip, lyg jis te­bū­tų vie­nas. Ne­pri­tin­ka ne­pai­sy­ti ir neat­si­žvelg­ti į Ki­to eg­zis­ta­vi­mą ša­lia. Ki­to, ku­ris To­ro­je api­bū­din­tas kaip ezer ke­neg­do, kas lie­tu­viš­kai ver­čia­ma „tin­kan­tis ben­dri­nin­kas“. Žo­dis ezer reiš­kia „pa­gal­bą“. O ke­neg­do nu­ro­do kaž­ką, kas yra prie­šais. Ma­ha­ra­lis pa­aiš­ki­na taip: „Šiuo­se žo­džiuo­se pa­slėp­ta gi­li ir slė­pi­nin­ga pras­mė. Vy­ras ir mo­te­ris – tai dvi prie­šin­gy­bės. Jei jie bus ver­ti, tik­rai su­si­jungs į vie­ną jė­gą. Nes vi­sos prie­šin­gy­bės su­si­jun­gia į vie­ną jė­gą, kai jos ver­tos, tai yra kai Vi­sa­ga­lis, Te­bū­nie Jis pa­lai­min­tas, ku­ria tai­ką tarp prie­šin­gy­bių, su­ri­ša jas ir su­jun­gia, bet kai jos to ne­ver­tos – ta­da, ka­dan­gi jos yra prie­šin­gos vie­na ki­tai, pa­da­ro jas „prie­šais“.“

Dar pla­čiau tai ga­lė­tu­me iš­plės­ti, at­si­žvelg­da­mi į tai, kas bu­vo pa­sa­ky­ta: „vy­ras ir mo­te­ris“ – tai to pa­ties vie­na­ti­nio su­kur­to žmo­gaus skir­tu­mų dau­gy­je pa­ra­dig­ma. Šio teks­to es­mi­nė ži­nia – žmo­nių skir­ty­bių, iš­sau­gant eg­zis­ten­ci­nį kiek­vie­no vie­na­ti­nu­mą kaip pa­na­šu­mą į Die­vą, są­ly­ga. Skir­ty­bių ir ki­to es­mi­nio ki­to­niš­ku­mo, nes ir­gi vie­na­ti­nio, pai­sy­mą pa­gal To­ros prie­sa­ką. Ir jei žmo­nės su vi­so­mis sa­vo skir­ty­bė­mis ir prie­šin­gy­bė­mis bus ver­ti vie­nas ki­to, jie taps vie­nas ki­tam pa­gal­ba, o jei ne – bus prie­šai. Šis To­ros prie­sa­kas ypač ak­tu­a­lus šian­dien, per pa­sau­lį ri­tan­tis fun­da­men­ta­lis­tų ke­lia­mų riau­šių ir ne­apy­kan­tos ki­to­kiems, ki­ta­min­čiams, ki­tiems ban­gai, lyg sie­kian­čiai pra­ry­ti „ar­ti­mą sa­vo“ vi­sus su­vie­no­di­nant, pa­nai­ki­nant vi­sus skir­tu­mus ir taip iš­nie­ki­nant žmo­gu­je Die­vo at­vaiz­dą, pa­ver­čiant jį dau­gio na­re­liu.

P. S. Už Ma­ha­ra­lio ci­ta­tas ir aiš­ki­ni­mus esu dė­kin­ga sa­vo bu­vu­siam dės­ty­to­jui Alek­san­drui Lvo­vui iš Sankt Pe­ter­bur­go.

-akp-