„Te­bū­nie švie­sa! Štai ir vi­sas kerš­tas“

Lai­ku ir ne­lai­ku

Sa­ky­ki­te tiems, ku­rių šir­dis bai­mi­na­si:
„Bū­ki­te stip­rūs! Ne­bi­jo­ki­te!
Štai jū­sų Die­vas, – kerš­tas at­ei­na!
Su bai­siu at­ly­gi­ni­mu jis at­ei­na jū­sų iš­gel­bė­ti.“
Ta­da at­merk­tos bus ak­lie­siems akys,
at­ver­tos kur­tie­siems au­sys.
Ta­da rai­ša­sis šo­ki­nės ta­ry­tum el­nias,
dai­nuos iš džiaugs­mo ne­by­lio lie­žu­vis.
Dy­ku­mo­je iš­trykš van­dens sro­vės,
tyr­lau­kiuo­se te­kės upės.
Iš­de­gin­ti smė­ly­nai eže­ru pa­virs,
iš­troš­ku­si že­mė taps šal­ti­niais van­dens.
Kur ša­ka­lų guo­liai, ten dygs žo­lė,
ža­liuos nen­drės, žels mel­dai.

Iz 35, 4–7

Na, „bai­saus at­ly­gi­ni­mo“ heb­ra­jiš­ka­me teks­te nė­ra. Tie­siog at­ly­gi­ni­mas. O sin­tak­sė tik­rai ga­lin­gas da­ly­kas, lei­džian­tis teks­tą vers­ti, kaip kam pa­tin­ka. Štai ir čia tu­ri­me dvi­pras­my­bę, kai ga­li­ma su­pras­ti, kad jū­sų Die­vas – kerš­tas. Kas ga­li no­rė­ti pra­si­dė­ti su kuo nors, kie­no Die­vas – ne mei­lė, o kerš­tas? Ar tik ne tai taip gra­so žmo­nes nuo Bib­li­jos, bent jau nuo tos jos da­lies, ku­ri pa­ra­šy­ta heb­ra­jiš­kai? Iš tie­sų bū­tų klai­ku­ma to­kį Die­vą gar­bin­ti. Tik kerš­tas ir kerš­tas. Vi­sa ne­slops­tan­ti Ar­ti­mų­jų Ry­tų tra­ge­di­ja kaip ant del­no… Toks Die­vas te­bū­tų gry­nas te­ro­ras. Šir­dį iš siau­bo sting­dan­tys žo­džiai – „su bai­siu at­ly­gi­ni­mu jis at­ei­na jū­sų iš­gel­bė­ti“! Ir, reikia su­pras­ti, šie žo­džiai tu­rė­tų su­stip­rin­ti ir pa­drą­sin­ti?! Gal ačiū, ne­rei­kia. Heb­ra­jiš­kas žo­dis pir­mo­je ei­lu­tė­je, kur lie­tu­viš­kai ma­to­me „bai­mi­na­si“, reiš­kia „sku­bi­na­si“, „sku­ba“… Vie­na­me iš ara­mė­jiš­kų Bib­li­jos ver­ti­mų, ku­rie ju­dė­jams ne ką ma­žiau reikš­min­gi nei krikš­čio­nims grai­kiš­ki ar lo­ty­niš­ki, taip pat ne­dvip­ras­miš­kai kaip ati­tik­muo pa­si­rink­tas žo­dis, ku­ris reiš­kia „sku­ba“: „ku­rie sku­bi­na­si sa­vo šir­dy­je…“ „Sku­bi­na­si“ gal ar­čiau pir­mi­nės min­ties, nes šir­dis čia – ne jaus­mų, o min­čių bu­vei­nė. Min­tys sku­ba kaž­kur, bė­ga, šau­na į gal­vą… Šiuo at­ve­ju bū­tų – į šir­dį… „Man šir­dy­je šo­vė to­kia ir to­kia min­tis…“

Ži­no­ma, ky­la klau­si­mas: kur ir ko sku­ba­ma? Ir ara­mė­jiš­kas ver­ti­mas pa­tiks­li­na tai, ko nė­ra heb­ra­jiš­ka­me: le­ma’avad ora­y­ta – įvyk­dy­ti įsta­ty­mą, To­rą, nes ara­mė­jiš­kas ora­y­ta – heb­ra­jiš­ko To­ra (mo­ky­mas, įsta­ty­mas) ati­tik­muo. Tai­gi, pa­gal ra­bi­niš­ką in­ter­pre­ta­ci­ją, krei­pia­ma­si ne į tuos, ku­rie kaž­ko iš­si­gan­dę, bet į tuos, ku­rie sku­ba gy­ven­ti pa­gal die­viš­ką mo­ky­mą, pa­gal jo įsa­kus, pa­ža­dant, kad štai jų Die­vas jau čia. Taip, sin­tak­sės sty­gius heb­ra­jiš­ka­me teks­te lei­džia kab­le­lius su­dė­ti ki­taip: „Sa­ky­ki­te tiems, ku­rių šir­dis sku­ba, – bū­ki­te tvir­ti, ne­bi­jo­ki­te, – štai jū­sų Die­vas!“ Ir to­liau pa­aiš­ki­na­ma, kas tu­rė­tų at­si­tik­ti: tu­rė­tų bū­ti įvyk­dy­tas teis­mo spren­di­mas, ap­reiš­kian­tis at­ly­gį. „Teis­mo spren­di­mas“ ga­li bū­ti su­pran­ta­mas kaip „kerš­tas“, nors mums žo­dis „kerš­tas“ la­biau sie­ja­si su sa­vi­va­le. Bet jei pri­si­min­si­me is­to­ri­ją, tu­rė­tų bū­ti aiš­ku, kad ci­vi­li­zuo­tos vi­suo­me­nės in­di­vi­du­a­lią ar mi­nios kerš­to sa­vi­va­lę sten­gia­si su­val­dy­ti, stei­gdamos teis­mus ir su­tei­kdamos jiems tei­sę kerš­tą vyk­dy­ti le­ga­liai, pa­gal įsta­ty­mus, ir ta­da tai va­di­na­ma baus­me ar­ba at­ly­giu, nelygu kat­rai be­si­by­li­nė­jan­čių­jų pu­sei jis bu­vo pa­lan­kus. (Tie­są sa­kant, ka­dan­gi žo­dis „kerš­tas“ lie­tu­viš­kai tu­ri stip­rų sa­vi­va­lės „už­tai­są“, kai šiuo žo­džiu įvar­di­ja­ma ta Die­vo sa­vy­bė, ku­ri sie­kia tei­sin­gu­mo įvyk­dy­mo, re­mian­tis ne sa­vi­va­le, o sa­vo pa­ties duo­tu įsta­ty­mu (To­ra), pa­gal su­da­ry­tas San­do­ros (su­tar­ties) są­ly­gas, bib­li­nio Die­vo pa­veiks­las ge­ro­kai iš­krai­po­mas ir ne­do­va­no­ti­nai juo­di­na­mas.)

Tai­gi, koks bus tas at­ly­gis? Ara­mė­jiš­kai pa­aiš­ki­na­ma – bus pa­skelb­tas, ap­reikš­tas at­ly­gis. Ir čia žai­džia­ma žo­džio pra­smė­mis, nes skir­tin­go­mis for­mo­mis varto­ja­ma šak­nis ygl, reiš­kian­ti at(si)sklei­di­mą, ap(si)reiš­ki­mą, iš­trė­mi­mą. Trem­tis kaip at­si­sklei­di­mas, at­si­sklei­di­mo ga­li­my­bė. Žmo­gaus sa­vy­bės, es­mė, gy­lis (ir kaip daž­nai – jam pa­čiam) at­si­sklei­džia trem­ty­je, kaip Die­vo ap­si­reiš­ki­mas, at­si­sklei­di­mas pa­sau­liui – jo trem­tis ja­me, gal­būt sa­va­no­riš­ka trem­tis. Ir ši­ta ap­reikš­tis – tai at­pir­ki­mo ap­reikš­tis. Kaž­ka­da jau sa­kiau, kad at­pir­ki­mas bib­li­ne pras­me reiš­kia su­si­grą­ži­ni­mą. Šiuo at­ve­ju – su­si­grą­ži­ni­mą iš trem­ties. Gal­būt ne tik fi­zi­nės trem­ties ki­ta­me pa­sau­lio kraš­te. Gal­būt dva­si­nės trem­ties, kai žiū­ri ir ne­ma­tai, šir­dies – kai klau­sai, bet ne­gir­di, va­lios – kai no­ri veik­ti, bet ne­ga­li, lie­žu­vio – kai ne­tu­ri ką pa­sa­ky­ti, nes nie­ko ne­ži­nai, o pa­sau­lis, ku­ria­me gy­ve­ni, – iš­de­gin­ta dy­ky­nė ir ša­ka­lų lin­dy­nė. Ir štai ža­da­mi ne­įti­kė­ti­ni da­ly­kai, – ku­rie gal taip ir ne­iš­si­pil­dė kū­niš­kai, bet gal iš­si­pil­dė ki­to­mis pra­smė­mis, – kad ak­lie­ji pra­re­gės, kur­tie­ji gir­dės, rai­šie­ji šo­ki­nės, o dy­ky­nės virs eže­rais. Pa­sa­ky­tu­me, jog tai ir yra tas „kerš­tas“ ir tas „bai­sus at­ly­gis“, kad ir kaip rėž­tų au­sį šie žo­džiai. Nes pra­na­šas Izai­jas taip ir ne­pa­sa­ko, kam tu­rė­tų bū­ti ker­ši­ja­ma. Tik vi­si ver­tė­jai (iš­sky­rus ara­mė­jų) iš kon­teks­to spren­džia, kad tu­rė­tų bū­ti kaž­kam, kas at­sa­kin­gas už ju­dė­jų trem­tį ir Je­ru­za­lės su­nai­ki­ni­mą, taip Die­vą pa­ver­čiant nuož­miu krau­ge­riu. O ko­dėl ne­pa­si­rė­mus ara­mė­jiš­ka ra­bi­nų in­ter­pre­ta­ci­ja, kad die­viš­kas „kerš­tas“ čia – ne kaž­kie­no su­nai­ki­ni­mas, o gy­ve­ni­mas švie­so­je tų, ku­riuos bu­vo kė­sin­ta­si su­nai­kin­ti, ku­rie bu­vo apa­kin­ti ir ku­rių va­lia bu­vo su­var­žy­ta, su­lau­žy­ta, ku­rie bu­vo pa­vers­ti ne­by­liais ne­iš­ma­nė­liais? Ne­pai­sant nie­ko. Gy­ven­siu, ir ma­no šir­dy­je bus švie­sa, kad ir kiek ma­no prie­šai ban­dy­tų juo­din­ti, nie­kin­ti, kaus­ty­ti ma­no žings­nius ir pa­vers­ti ne­iš­ma­nė­liu (ar ne­iš­ma­nė­le). Su­grį­žus iš šir­dies ap­te­mi­mo trem­ties, iš su­kaus­ty­tos, ne­pa­jė­gios gy­ven­ti pa­gal die­viš­ką mo­ky­mą va­lios trem­ties, iš ne­ži­nios – ten su­ti­kus į trem­tį iš­ėju­sį Die­vą. Ši in­ter­pre­ta­ci­ja įtvir­ti­na­ma ki­to­je ara­mė­jiš­ko­je ei­lu­tė­je: „Pra­si­plėš Iz­rae­lio na­mų akys, ku­rios bu­vo ak­los To­rai, ir at­si­vers kur­čios au­sys, kad pri­im­tų pra­na­šo žo­džius ir [jiems] pa­klus­tų.“ Pa­klus­tų – nuo žo­džio „klau­sy­ti“, „iš­girs­ti“, t. y. su­pras­ti. Kad tuos žo­džius pri­im­tų ir su­pras­tų. „Pri­im­ti“ čia – ta pras­me, kaip yra sa­ko­ma apie sve­čius. Pri­im­ti tuos žo­džius kaip bran­gius sve­čius ir juos su­pras­ti. Štai ir il­gai geis­tas ir lauk­tas At­pir­ki­mas. Kas ga­li bū­ti svar­biau už šią šir­dies švie­są? Bent jau tiems, ku­rie „sku­bi­na sa­vo šir­dis“ į ją.

-akp-