Ma­nos iš dan­gaus ga­lit ir ne­lauk­ti

Lai­ku ir ne­lai­ku

Dy­ku­mo­je vi­sa iz­ra­e­lie­čių ben­dri­ja mur­mė­jo prieš Mo­zę ir Aaro­ną. Iz­ra­e­lie­čiai jiems sa­kė: „Ver­čiau bū­tu­me mi­rę nuo VIEŠPATIES ran­kos Egip­to že­mė­je, sė­dė­da­mi prie mė­sos puo­dų ir pri­si­val­gę duo­nos iki so­ties! Juk iš­ve­dė­te mus į šią dy­ku­mą vi­są ben­dri­ją ba­du nu­ma­rin­ti!“

Ta­da VIEŠPATS ta­rė Mo­zei: „Ti­kėk ma­ni­mi, aš ly­siu jums duo­na iš dan­gaus. Kas­dien žmo­nės te­ei­na ir te­pa­si­ren­ka tik tiek, kiek pa­kak­tų vie­nai die­nai, kad iš­ban­dy­čiau, ar jie lai­ko­si ma­no mo­ky­mo, ar ne. Aš iš­gir­dau iz­ra­e­lie­čių mur­mė­ji­mą. Sa­kyk jiems: „Tems­tant val­gy­si­te mė­sos, o ry­toj ry­tą tu­rė­si­te duo­nos iki so­ties. Ta­da jūs ži­no­si­te, kad aš esu VIEŠPATS, jū­sų Die­vas.“

Va­ka­re pa­si­ro­dė put­pe­lės ir ap­den­gė sto­vyk­lą, o ry­tą vi­sur ap­link sto­vyk­lą bu­vo už­kri­tu­si di­de­lė ra­sa. Ra­sai nu­kri­tus, žiū­ri – dy­ku­mos pa­vir­šiu­je gu­li kaž­kas smul­kaus, pa­na­šaus į grū­de­lius – taip smul­kaus tar­si šerkš­nas ant že­mės. Tai pa­ma­tę, iz­ra­e­lie­čiai klau­sė vie­ni ki­tų: „Kas tai yra?“ – nes jie ne­ži­no­jo, kas tai bu­vo. Mo­zė jiems ta­rė: „Tai duo­na, ku­rią VIEŠPATS da­vė jums val­gy­ti.“

Iš 16, 2–4. 12–15

Ži­no­ma! Kur­gi ne?! Jei­gu jau tas Die­vas toks krau­ge­rys, ku­ris tik ir ty­ko, ką nu­ga­la­by­ti, tai gal tik­rai ge­riau jau mir­ti so­čiai? Prie mė­sos puo­dų ir šlamš­čiant duo­ną! Ir di­džiu­lis įta­ri­mas ky­la, kad ta di­džio­ji iš­ko­ne­veik­to­ji ver­gi­ja gal vi­sai ir ne­bu­vo ver­gi­ja. Kur kas ma­tė so­čius ver­gus, sė­din­čius prie puo­dų mė­sos? Ne­bent ver­gas ir yra tas, ku­riam puo­dai mė­sos yra svar­biau už lais­vę. Kaž­ko­kią lais­vę… Kad ir lais­vę iš­trūk­ti į al­ka­ną rūs­tų gy­ve­ni­mą dy­ku­mo­je, kur ne­bus ta­vi­mi pa­si­rū­pi­nan­čio šei­mi­nin­ko, kur vis­ką teks pa­čiam: ir ap­si­gin­ti nuo lau­ki­nių gy­vių ar be­si­bas­tan­čių gau­jų, ir su­si­ras­ti mais­to ir van­dens… Leng­va da­bar mums, so­tiems ir so­čioms, kad ir nu­var­gin­tiems ka­pi­ta­lis­ti­nės ver­go­vės, krai­py­ti gal­vą ir baks­no­ti pirš­tais į tuos bė­džius iz­ra­e­li­tus, ku­riuos Mo­zė (ar, jei la­biau pa­tin­ka, Die­vas) iš­ve­dė iš Egip­to į dy­ku­mą – at­si­pra­šau – į lais­vę, ir ste­bė­tis, ko­dėl jie taip Die­vu ne­pa­si­ti­ki ir lais­vės ne­no­ri…

Pri­si­me­nu, dar vi­sai ne­se­niai, prieš ke­lio­li­ka me­tų, kai į po­to­ta­li­ta­ri­nę Lie­tu­vą plūs­te­lė­jo mi­sio­nie­riai iš lais­vų­jų už­sie­nių, skai­tėm ir ana­li­za­vom šias ei­lu­tes, įsi­vaiz­duo­da­mi, kad Egip­to ver­go­vė – tai ta so­vie­ti­nė im­pe­ri­ja, iš ku­rios Die­vas mus ste­buk­lin­gai iš­trau­kė, ir kad da­bar, lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo auš­ro­je, nie­ko ki­to ne­be­lie­ka, kaip tik iš­tver­ti ti­kė­ji­me tą lais­vę nu­mir­ti ba­du ar troš­ku­liu ar bū­ti su­ės­tiems lau­ki­nių ka­pi­ta­lis­ti­nių ka­ni­ba­lų… At­gal ke­lio ne­be­bu­vo, kad ir kaip gal­būt ta­da at­ro­dė tai di­džiu­lei rin­kė­jų mi­niai, pre­zi­den­tu iš­rin­ku­siai ne iš­lais­vi­ni­mo di­džia­vy­rį, o ka­ti­lus mė­sos su bul­vė­mis primenantį egip­tie­tiš­ką pro­ra­bą.

Ir ko­gi skųs­tis? Dėl ko skųs­tis? Kuo skųs­tis? Kad ir tiems iz­ra­e­li­tams, ku­riems, is­to­riš­kai žiū­rint, grei­čiau jau vis­ko per­te­ku­sia­me Egip­te – anų lai­kų Ame­ri­koj ar Va­ka­rų Eu­ro­poj – nei to­ta­li­ta­ri­nėj mės­ma­lėj ge­ro­kai įky­rė­jo ir ku­rie dėl lais­vės gar­bin­ti sa­vo Die­vą „pa­gal sa­vo pa­pro­čius“, nie­kam ne­var­žant iš­ke­lia­vo į le­gen­di­nę Pa­ža­dė­tą­ją že­mę? Na ir kas, kad il­gai įstri­go dy­ku­mo­je? Tuo la­biau kad, kaip ma­ty­ti, ne­la­bai jie tą Die­vą pa­žįs­ta nei tų pa­pro­čių ži­no, tik Mo­zę ir Aaro­ną, ku­rie jiems duo­da nau­jus, sun­kiai su­pran­ta­mus įsa­kus, įsa­ky­mus, nuo­sta­tas. Šiuo at­ve­ju ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad, se­kant bib­li­nę įvy­kių chro­no­lo­gi­ją, iz­ra­e­li­tai dar ne­bu­vo pri­ėję prie Si­na­jaus kal­no, dar ne­bu­vo su­da­rę San­do­ros su šiuo Die­vu, dar ne­bu­vo ga­vę To­ros (krikš­čio­nims la­biau ži­no­mos su­trum­pin­tu va­rian­tu kaip De­ka­lo­gas). Tie­sa, jie dar tu­rė­tų ži­no­ti ir kaž­ko­kį Jo mo­ky­mą („Kas­dien žmo­nės te­ei­na ir te­pa­si­ren­ka tik tiek, kiek pa­kak­tų vie­nai die­nai, kad iš­ban­dy­čiau, ar jie lai­ko­si ma­no mo­ky­mo, ar ne“)… Heb­ra­jiš­ka­me teks­te tai to­ra… Dar iki ją gau­nant ant Si­na­jaus kal­no… Hm… Ir ką to­kiu at­ve­ju da­ry­ti? Kas čia per ban­dy­mai? Su­pran­ta­ma bū­tų ne­bent, jei­gu čia bū­tų ne „mo­ky­mas“, o „įsta­ty­mas“ (ki­ta šio žo­džio reikš­mė), tu­rint ome­ny­je šį kon­kre­tų nu­ro­dy­mą – rink­ti iš dan­gaus krin­tan­tį val­gį tik vie­nai die­nai, ne­gal­vo­jant apie ryt­die­ną… Šiaip keis­tas mo­ky­mas – gy­ven­ti tik šia die­na. Vi­sa­da pa­si­ruo­šus ry­to­jaus ne­su­lauk­ti ar­ba ry­toj nu­mir­ti iš ba­do. Vie­nas ra­bi­nų ko­men­ta­to­rių, XIII a. Ka­ta­lo­ni­jos ra­bis Ram­ba­nas, aiš­ki­no šio iš­ban­dy­mo pras­mę taip, kad Die­vo omenyje bu­vo min­tis: „Ar jie seks ma­ne, net jei ne­tu­rės mais­to ki­tai die­nai?“ O ki­tas ko­men­ta­to­rius iš Ma­ro­ko, gy­ve­nęs Ita­li­jo­je XVIII a. pra­džio­je, ko­men­ta­re Or Ha­cha­y­im („Gy­ve­ni­mo švie­sa“) į Die­vo omenį įdėjo min­tį: „Ar da­bar, kai gy­ve­na vis­ko per­te­kę, ne­įdė­ję jo­kio triū­so, jie skirs sa­vo lais­va­lai­kį To­rai stu­di­juo­ti?“ Gal tik­rai šias ei­lu­tes ga­li­ma taip aiš­kin­tis – iš­ban­dy­mas lais­va­lai­kiu ir ga­li­my­be ne­be­si­rū­pin­ti ki­ta die­na? Iš­ban­dy­mas gy­ve­ni­mu tik šia die­na, kai iš prin­ci­po ne­ren­ki ir ne­ati­de­di mais­to ki­tai die­nai, bet ne to­dėl, kad ne­tu­ri ir ne­ga­li tu­rė­ti! Ne­kau­pi pen­si­jai, ne­de­di pi­ni­gų į ban­ką, ne­gy­ve­ni amžinoje skoloje kažkam… Juk bū­na, kas taip ir gy­ve­na. Ir iš­gy­ve­na… Anar­chis­tai, an­ti­ka­pi­ta­lis­tai, iš­ėję gy­ven­ti į miš­kus ar įsi­kūrę ap­leis­tuo­se na­muo­se, ar dar ki­ti, min­tan­tys šiukš­ly­nuo­se… Be­pi­gu, kai pa­gal­vo­ji, jau­niems, be kū­di­kių ant ran­kų ši­taip sma­gin­tis…

Bet kad ir kaip žiū­rė­tu­me, šis teks­tas tik­rai ne tiems, ku­rie ne­tu­ri nie­ko ryt­die­nai ne dėl iš­ban­dy­mo ge­ro­ve, krin­tan­čia iš dan­gaus, ir ku­riems lais­va­lai­kio per akis. Tik jį ne To­rai stu­di­juo­ti, o dar­bo pa­ieš­kai pri­vers­tiems skir­ti, nes ri­zi­kuo­ti ir lauk­ti ma­nos iš dan­gaus šian­dien dau­ge­liui bū­tų per­ne­lyg be­pro­tiš­ka. Ypač jei na­mie vai­kai al­ka­ni ar žie­mą at­ei­na mil­ži­niš­kos są­skai­tos už šil­dy­mą… Gal kar­tais kai kam ste­buk­lai nu­tin­ka, bet to­dėl jie ir ste­buk­lai, kad tik kar­tais kai kam… Nors ne vie­nas tų ma­no my­li­mų ra­bių aiš­ki­no, kad vis­kas yra ste­buk­las, net ir ru­ti­na ta­pęs sau­lės pa­te­kė­ji­mas kiek­vie­ną ry­tą. Na bet ne­ga­li ly­gin­ti kas­die­nio sau­lė­te­kio su mais­tu, krin­tan­čiu iš dan­gaus. Ne­bent tik su kas ry­tą taip pat ru­ti­na ta­pu­siu pil­vo gur­ge­siu. Tie­sa, krikš­čio­nys (ypač ka­ta­li­kai ir sta­čia­ti­kiai) šį teks­tą skai­to, tą duo­ną iš dan­gaus lai­ky­da­mi Eu­cha­ris­ti­jos pro­vaiz­džiu – ji so­ti­na sie­las, su­teik­da­ma am­ži­no gy­ve­ni­mo sko­nį. (Nors jei tas sko­nis toks pat prės­kas kaip eu­cha­ris­ti­nio pa­plo­tė­lio, tai ką ži­nau? Juo­kau­ju, aiš­ku.)

Tai­gi… Nors ir mo­ko šis teks­tas bu­dis­ti­nės lais­vės (nuo per­ne­lyg di­de­lio rū­pes­čio dėl ryt­die­nos), ne­pri­si­ri­ši­mo prie gė­ry­bių, krin­tan­čių iš dan­gaus, ir lais­va­lai­kio ne­švais­ty­mo vel­tui im­pe­ra­ty­vo, ja­me aki­vaiz­di dvi­pras­my­bė, ar­ba lais­vės pa­ra­dok­sas – ge­riau lais­vė mir­ti so­čiam ar al­ka­nam? Ar lauk­ti gė­ry­bių, „krin­tan­čių lyg iš dan­gaus“ iš vie­no šei­mi­nin­ko ran­kų ar iš ki­to, sun­kiai nu­spė­ja­mo? (Ak­tu­a­li­zuo­jan­tiems ko­men­ta­to­riams vis už­mirš­tant, kad vi­sos tos gė­ry­bės nie­kaip neap­si­ei­na be ver­giš­ko dar­bo ir kad lais­va­lai­kį daž­nam ten­ka iš­si­ko­vo­ti, iš­plėš­ti iš ne­si­bai­gian­čių dar­bų ru­ti­nos, kas lais­vę dy­ku­mo­je, pa­ke­liui į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, ima kaus­ty­ti ki­to­kio­mis gran­di­nė­mis…) Ir su­pran­ti, kad tai, į ką ta­da iš­ėjo­me kaip į lais­vę, bu­vo lais­vė NEIŠLAIKYTI to iš­ban­dy­mo – ne lauk­ti ma­nos iš dan­gaus, pa­si­kliau­jant ko­kiais nors šei­mi­nin­kais (šia­pu­si­niais ar ne­re­gi­mais, trans­cen­den­ti­niais), ku­rie vis­kuo pa­si­rū­pins, o pa­tiems im­tis triū­so ir ri­zi­kos.

-akp-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.