Trapi Emanuelio figūrėlė
Laiku ir nelaiku
Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu. Nes tu sutriuškinai juos slėgusį jungą, jų pečius lenkusią kartį, jų nuožmaus prievaizdo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną. Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!
Iz 9, 1–3. 5–6
Nors ir suaugęs su Kalėdų liturgija ir kasmet skaitomas per Piemenėlių mišias, šis lyriškas Izaijo pasažas nenukrito iš žvaigždėto kalėdinio dangaus. Priešingai, jo istorinis fonas – gili politinė krizė, karinių konfliktų šmėkla, baimė ir pasimetimas. VIII amžiaus prieš Kristų viduryje naujai iškilusi Asirijos imperija, besiverždama į Egiptą, grasino nušluoti jai kelią pastojusias rytinės Viduržemio jūros pakrantės tautas. Politinės aplinkybės stūmė Izraelio ir Judo karalystes kurti karinę sąjungą su Sirija ir pasipriešinti grėsmingai Rytų galybei. Savo ruožtu Egiptas kurstė kaimynų susirėmimą su asirais, kad nutolintų pavojų nuo savo sienų. Politinė drama, kupina sąmokslų ir diplomatijos, teroro ir ambicijų, drąsos ir apgaulių, truko apie 60 metų. Pranašas Izaijas šioje makalynėje buvo drąsus ir užsispyręs, bet vienišas balsas, kvietęs Izraelio ir Judo karalystes pasikliauti Dievo galybe, o ne politiniais manevrais.
Tai, ką šiandien skaitome kaip pranašystę apie ateisiantį Gelbėtoją, buvo skirta Judo karaliui Achazui, besiblaškančiam tarp pagundų ieškoti paramos tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus. Izaijas bandė įrodyti karaliui, kad jo politiniai žaidimai galų gale atsigręš prieš patį Judą, o vienintelė galimybė išsigelbėti yra sąjunga su Dievu. Kiek anksčiau pranašas buvo užsiminęs apie lemtingą ženklą, kurį Viešpats duos drebančiam valdovui: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“ Būta įvairių spėlionių, ką turėjęs galvoje Izaijas, pranašaudamas apie tą ypatingą naujagimį. Kadangi veiksmas vyksta konkrečiomis aplinkybėmis, Emanuelio ieškota tarp ano meto istorinių asmenybių. Minėtas ir paties Achazo sūnus Ezekijas, būsimasis Judo karalius, tačiau tolesnis Izaijo knygos tekstas nepalaiko tokios versijos.
Keturi iškilūs kūdikio vardai – Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis – jo pašaukimą susieja su mesijiniais tautos lūkesčiais ir suteikia jam ryškų eschatologinį pobūdį. Emanuelio vaidmuo Judo karalystėje viršys politinį susidariusios krizės sprendimą. Nors jo ženklas iškyla konkrečioje istorinėje situacijoje, Emanuelis pranašo vizijoje įgyja universalią užduotį valdyti žmones teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Užuomina apie jo atneštą didžią šviesą ir didį džiaugsmą taip pat yra šuolis į mesijo atėjimo laikus, nešančius Dievo pažadų išsipildymą, gerovę, kuri apims visus nusivylusius ir pasimetusius.
Iš Izaijo giesmės Emanuelio vardas buvo krikščionių perduotas Jėzui. Evangelija pagal Matą, pasakodama apie Jėzaus gimimą iš Marijos, pabrėžia, kad taip įvykęs pranašo žodžių išsipildymas: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Krikščionių pamaldumas labai pamėgo mintį apie Dievo su mumis tikrovę, apreikštą per Jėzaus asmenį. Nuo Bažnyčios tėvų laikų tai vadinama ir didžiausia malone, ir didžiausiu skandalu, nes Dievo pažadas būti su mumis reiškia sunkiai suvokiamą jo nusižeminimą ir ištikimybę. Vis dėlto Izaijo pranašautas Emanuelis nebuvo tik visapusiškai žmonių giminei atsidavęs gerasis jos palydovas ir ramintojas. Emanuelis skelbia kartu ir solidarumą, ir teismą. Karalius Achazas pranašystėje apie išganingąjį kūdikį turėjo girdėti ne tik pagalbos siūlymą, bet ir rūstų nuosprendį savo paties klystkeliams. Emanuelis gydo ir sužeidžia, stato ir griauna.
Istorinės aplinkybės, kuriomis pasigirsta žodžiai apie mums duotą sūnų ir jo pašaukimą, gerokai pakoreguoja populiarųjį Kristaus gimimo traktavimą. Jei norime jį vadinti tais nuostabiais dieviškais vardais, negalime jo atskirti nuo savo realybės, nuo visų dramų, kurios vyksta mūsų akyse ir laukia mūsų sprendimų. Kalėdos su Emanuelio ženklu yra ne svaigus pabėgimas į žavingą, pusiau pasakišką tikrovę, bet tiesos ir teisingumo pozicija tamsybių bei nevilties apsuptyje. Žinoma, šventė yra šventė, ir ištikimybė Kristui nereikalauja ištaškyti kalėdinių dovanų bei dekoracijų, kad ir kokios banalios ir įkyrėjusios jos būtų. Tačiau mintis apie pasauliui dovanotą Gelbėtoją iki laikų pabaigos šauksis žemės ir žmonių gyvenimo skonio, kuris neatskiriamas nuo Senojo Testamento pranašų raštų, padėjusių pagrindą krikščionių viltims ir lūkesčiams. Tai ne vien atitinkamos retorikos klausimas. Kristaus tapatybė pranašaujama susidūrime su tikrais rūpesčiais ir negandomis, žmogiškuoju skausmu ir silpnumu, džiaugsmo ir laimės troškimu. Atpažinsime Gelbėtojo artumą lygiai tose pačiose vietose ir būdami to paties nusistatymo, kurį jis paliko kaip dalį savo panašumo.
Tačiau Emanuelis, žadėtas karaliui Achazui ir krikščionių sutiktas Jėzaus asmenyje, niekada nebus dar viena galybė kitų žemiškų galybių scenoje, konkuruojantis su jomis apdovanojimais ar prievarta ir bausmėmis. Ateina kūdikis, beprotiškas kontrastas šaliai gresiančioms politinėms katastrofoms, ugnies ir kalavijo kalbai. Galime tik spėlioti, kaip jis, priklausydamas mažumui ir silpnumui, vis dėlto yra skirtas susidoroti su ugnimi ir kalaviju, tapti anos begalinės taikos ir ramybės nešėju. Galbūt dar ne čia ir ne dabar? O gal jo pergalė patylom jau rašoma daugybę šimtmečių ten, kur kukliais ir kasdieniškais judesiais tarnaujama žmonių džiaugsmui ir vilčiai? Ten, kur ateina vaikas. Trupinėlis nuostabos ir sumaišties karaliaus Achazo ir mūsų planuose.
-tj-
