Talibaniškų adventų vargai

…nes tu gi mūsų tėvas!
Nors Abraomas mūsų nepažintų
nei Izraelis nenorėtų nieko apie mus žinoti,
tu, VIEŠPATIE, mūsų tėvas, –
Mūsų Atpirkėju“ esi pavadintas amžiams.
Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi nuo tavųjų kelių mums nuklysti,
užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti?
Sugrįžk dėlei savųjų tarnų,
dėl genčių – tavos nuosavybės.
Mūsų dalia tokia,
lyg tu nebūtum niekad mūsų valdovu buvęs,
tartum niekad mes tavuoju vardu nebūtume vadinęsi.
O, kad perplėštum dangus ir nužengtum, –
kalnai prieš tave sudrebėtų!

Iz 63, 16–17. 19

Viskas kaip ant delno. Vargu ar galima dar ką pridėti ar atimti. Aišku, kad šį tekstą rašė kažkas, atsidūręs situacijoje, kurioje tiesiog esama, kaip esama kasdienybėje, kreipiantis į Kažką, kas lyg turėtų būti ir turėtų būti toks, o ne kitoks. Bet toks, koks turėtų būti, Jis nepasirodo, neateina. Ir priešingai – leidžia Jį tokį pamiršti, negyventi taip, kaip Jis reikalautų, leidžia Jo nebijoti. Lyg Jo tokio visai ir nebūtų. Tekstas – tobula adventinio Kažko Tokio laukimo išraiška. Dauguma juk mūsų net nežinom, ko laukiam. Na, gal ir ne dauguma, – negaliu juk kalbėti už daugumą, tik už save. Aš, ko gero, net ir nežinau, ko tokio galėčiau laukti. Nors laukčiau, ko gero, ne visai to, ko laukia šio teksto autorius. Laukčiau gal ramaus, saugaus pasaulio, kuriame kiekvienas žmogus galėtų atsidėti savo mėgstamiems užsiėmimams, kad galėtų tobulėti ir džiaugtis gyvenimu ir kitais. Tikrai ne to, kad neleistų nuo Jo kelių nuklysti ir kad neužkietintų širdies. Juk ką reikštų šitokio lūkesčio įvykdymas? Tai, kad tapsi labai religingas… Ir koks čia gėris?! Argi religingam žmogui nereligingame, „normalių“ žmonių, pasaulyje lengva gyventi? Jei tame pasaulyje nesilaikoma tų pačių vertybių, nesiekiama tų pačių tikslų? Atsakymas akivaizdžiai neigiamas. Jaučiamasi taip, kaip ir šiame skunde – kad gentainiai nenori pažinti nei pripažinti. „Nors Abraomas mūsų nepažintų nei Izraelis nenorėtų nieko apie mus žinoti.“ Keistas šis autorius – skundžiasi tuo, į ką veržiasi. Nebent lauktų, kad visi taptų kaip jis – nenuklystantys nuo Dievo kelių, neužkietintomis širdimis… Ar siūloma mums laukti to paties? Kad visuomenė ar net dar daugiau – pasaulis taptų religingas, kad pagaliau visi vienbalsiai, viena širdimi, viena siela išpažintų tą patį Garbinamąjį, kad visų širdys atitirptų ir imtų Jo bijoti ir kad tada būtų lengviau gyventi? Ir tada, tariamai, įsiviešpatautų taika ir ramybė?! Talibai, matyt, gyvena tokiu adventu. Ir ne tik gyvena, bet ir deda konkrečias pastangas, kad tokią viziją priartintų. Ir, žinia, ne tik jie, ir ne tik šiandien. Tokie religiniai advento utopinių vizijų išsipildymo laukimai – dažna religingųjų pagunda imtis praktinių veiksmų joms paskubinti. Įgyvendinti čia ir dabar. Nelaukiant, kad pats Tas Kažkas, ką jie garbina, atitirpintų tas užkietėjusias kitų širdis, kad jie būtų Jo patraukti ir prisidėtų prie jų choro, ir giedotų unisonu garbinimo giesmes. Na, ar bent jau kartu kartotų „Allah akbar“… Taip… Taip ir yra… Tai ir yra sunkiausia – kad ne visi tokie patys, kad ne visi supranta Garbinamąjį taip pat ir ne visi laikosi tų pačių vertybių ar bent jau hierarchijų, ir jautiesi tada svetimas net ir tarp savų, nesuprastas ir atstumtas. Ir kur dėti tuos savo religinius troškimus atversti visą pasaulį? Ar bent jau sunaikinti netikėlius, kad ir vaizduotėje, laukiant Paskutinio teismo, kurį kai kas įsivaizduoja kaip Antrąjį Kristaus Atėjimą, kai visi nedorėliai pagaliau „atsiims savo“, bus sunaikinti (ar pasmerkti amžinai ugniai), o teisieji galės džiaugsmingai laukti amžino gyvenimo atkurtoje naujoje žemėje?!.

Tokios nelinksmos mintys kyla medituojant šias pranašo Izaijo knygos eilutes ir verčia kelti klausimą sau pačiai – ar mano advento lūkesčiai turėtų atliepti šitokius, praktiškai ar bent vaizduotėje paverčiančius pasaulį savo religinių įsitikinimų įkaitu? Ar ne geriau būtų laukti, kad tokie kažkieno lūkesčiai niekad neišsipildytų ir kad būtų ir toliau leista klysti, nuklysti ir nebijoti? Tiek aišku, kad tie paklydimai nereikštų nepaisymo kitų žmonių teisių klysti ir nebijoti. Ir tiesiog kitų gerovės nepaisymo.

-akp-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.