Visi laiškai – žirafos

Labas, Kęstuti, labas, kas tik nori!

Norėčiau, kad būtum d’Artanjanas, gali būti be šarvų ir be antšlaunių, užteks, kad sausos muškietininkų duonos atneštum, jei badas, ir išmokytum į griovį nukrist gresiant pavojui.

O pavojus neišsigalvotas, nes François Rabelais man į ausį lieja vyną, rankas sriuba plauna ir gviešiasi būti atsakingas už šio teksto turinį, bet turiu apsukti protinguosius gargantiua, nes tu jautrus, o aš tuo naudojuosi.

Bet aš nesu itin švelni, vis pasimojuoju ir Rabelais tuo naudojasi.

Dabar lauk ir tikėkis, kad paskutinį laišką parašysiu be pietizmo elementų ir apgavysčių, kai aplink laksto mažieji lorenzo bei giacomo ir giovannių mergelės. Lauk ir tikėkis, kad sėdėsiu Pietos veidu ir gaudysiu krentančius stalus, kai mane ant laužo mėtai.

Teko įsižeisti, abejoti savo paskutinio laiško talentu (be tragizmo, tiesiog abejoti ir tiek), nes paskutinis laiškas reikalauja sakinių, kurie pabrėžtų visų laiškų svarbą, sentimentų, kurie širdis paerzintų. Tai turi rizikos elementų, o aš tuo naudojuosi ir kartais net slapta džiaugiuosi, kai kas trankiai atsiskleidžia visos širdies gražumu.

Rašydama turėjau labai atidų įtaisą, kuris skimbtelėdavo nuo mažiausios mano apgaulės, kai tik duonos ir žaidimų pabarstydavau. Įtaisas labai slaptas, iš k raidės. Jei turėčiau tokį vardą, juokčiausi iš Gargantiua, būčiau jo antonimas.

Slapta sudarau sandėrį su tūzais, karaliais, džokeriais ir nuodingomis klastingomis damomis, jei jau abejoji mano lošėjos talentu ir kalbi apie mano praloštus metų laikus, dvarus ir japoniškus puslapius. Na, bet viskas dar mano rankose arba plaukuose – visada turiu smeigą plaukuose, kuriuo smeigčiau į protą ir širdį (metalinė taisyklė), jei jau mirtinai pralaimėčiau ir moralistai imtųsi tvoti mane metaliniais kardais.

Dvidešimt ketverių metų jaunumo rankas šluostausi į dešimties metų senumo kūtvėlą avį ir čia pat galvoju, jog nė vienos klastingos damos nepraleisiu. Pažįstat mano draugę, tą su peiliais? Va kur compagnonne – šarka su kardais ir peiliais, blogį tyrinėja, šunims, vėžliui – antausis, plaukus kerpa triskart per savaitę, kad aštri būtų, kaip teptukas. Bet tik imk, šarkotoji, auskarais mostelk ir liksi turgaus boba – ausų, paausių, (ant)ausių, (ant)akių neteksi. Turiu pripažinti, kad mano santykiai su jautriaisiais klostėsi nelabai sėkmingai, bet jeigu kas nors dar tikite, kad „taip sunku rasti gerą žmogų“, – tai netikėkite, nes sutikau gerų žmonių. Šimtą kartų sutikau. Piktuoju išsiskyrėm, šimtą kartų piktuoju. Ir jeigu kas nors dar tikite, kad „taip lengva rasti piktą žmogų“, – tai netikėkite, nes tųjų klastingų šarkų su kardais labai retai sutinku. Gražiuoju išsiskyrėm, šimtą kartų gražiuoju. Nepražiopsosiu daugiau šarkų su kardais, pražiopsosiu – gailėsiuosi.

Toliau plėtodama savo vargystės temą, galiu pasakyti, kad viskas dar mano rankose arba kojose – visada turiu galimybę viską mesti, išvažiuoti į Afriką, prekiauti kava, kontrabandiniais ginklais ir 1891 metų lapkričio 10 dieną mirti nuo vėžio, nors ir esu ne tos lyties. Priešų garbei. Dar yra galimybė bėgioti nuo sienos prie sienos kaip miesto valdovo sūnus Fritzo Lango „Metropoly“ arba geresnio gyvenimo ieškot ir emigruot į kitą pastraipą.

Post

Mano asmens interpretacija šioje painiavų akivaizdoje įgauna tragizmo elementų ir močiutė sako – smaksai kaip su putliais gerklėj. Močiutė nerizikuoja, vargysčių nesigėdija, bet dažniausiai apie kančias kalba pašnibždom arba suslapstydama į putlius.

Dėl optinių apgaulių putlių reikšmės gali nesuprasti, todėl aš greitai nukrypsiu į vietinio pobūdžio reiškinius, jei užteks grynojo proto, atklysiu – Kapsuke buvo Putliųjų verpalų fabrikas, putliai reiškė darbą („man ryt į putlius“), siūlus, kailius, sudėtus plaukus („putlių sijonas“, „o katino putliai“, „susidėjau plaukus – tikri putliai“). Putliai čia reiškia gumulus gerklėj, dėl kurių nė žodžio iš žmogaus neišgausi.

Post fixum

Sei Shonagon asmens interpretacija putlių mergų akivaizdoj įgyja makrofotografijos elementų. Štai kur putlių mergos – plaukus susideda, visur tik stambieji planai, niekas apie plaukų siūlelį, gyslelę nekalba, į vyno kojas nežiūri – pasakojo kartą viena meksikiečių mergelė degustatorė, kad vyną reik makaluot, vyno kojelių ieškot, skiedalų negert, pomidorų ant palangės svetimiems nepalikt, mažiau kalbėt, daugiau piešt, su pipetėm aplink vaikus nebėgiot. Iš tiesų, kiek kablelių, tiek mergelių kalbėjo, bet smagu jaustis patrone, kai visos šnekos tau po kojomis.

Prie putlių mergos neprieisi ir nekritusios blakstienos, plaukelio nepaliesi, nenukritusią blakstieną galima paliesti tik japonei, o jau nukritusi japonės blakstiena  (ant skruosto, į tušinę) griauna pasaulį. Ir. Ėjau Marijampolės gatvėm ir ieškojau šiandieninės putlių mergos – turbūt ta, kur sėdėjo rankinuką apsikabinusi, pašnibždom kalbėjo ir nė plaukelio, nė blakstienos neturėjo – Julijaus Cezario šukuosena.

Post scriptum

Slaptoj situacijoj nuo Ščecino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos suknia pasikelia ir tu eini suvalgyt savo salotų: nuodingos ir nuodingos. Slaptoj situacijoj šlepetės stovės vietoj gėlių puokštės, kasysiesi ne ten, kur niežti (tau mano rankos neniežti).

Likite sveiki ir plokite. Panašu į paskutinį laišką? Būčiau grubi, būtų panašu.

Post factum

MMXI VI XV

Šimtą kartų už tave jaunesnė

_

Na ką, kičo kaubojau Klimtai Eastwoodai,

finita la commedia dell’arte? Ir kas dabar? Una selva oscura?

Labai jau malonūs tapo mūsų laiškai, katinais murkia, o dar astmatikas Proustas rašė tarp savo kamščių, jog nėra nieko švelnesnio už susirašinėjimą draugų, nebenorinčių susitikti. Noriu su tavim susitikti, todėl atia!

Skaitydamas visus mūsų laiškus jaučiuosi kaip senas hipis, vėl važiuojantis į Vudstoką. Vakarykštė diena, aplipdyta žirafų pašto ženklais, driekiasi pažeme, lyg šešėlis saulei leidžiantis, ir už kojų tempia kuo toliau nuo rytdienos. Graži ta vakardiena, įgarsinčiau ją vudstokišku Santanos „Soul Sacrifice“, tegu skamba bongais, mažiau murks katinais, bet eime į rytojų, todėl atia!

Dabar štai sėdi kitam įsivaizduojamo vamzdžio gale ir skaitai Miłoszo paskaitas apie poeziją, tad per vamzdį tau pranešiu jį sakius: kur nėra rytojaus, ten prasideda moralistika. Šiek tiek norisi pamoralizuoti, pasimatuoti karminę Petkevičaitės-Bitės suknelę, bet, deja, mes tokie tolimi moralei, jog raustam tik prekybcentriuose, žirnelių skyriuje. Kitur ne, kitur mums viskas ok. Tai todėl ir atia.

Prijuokinom tais laiškais garbiąją publiką, pristebinom ir prikūlėm. Atrodėm lyg su švilpukais ir skudučiais įsiveržę į salę, kur fagotų oktetas grojo Franzą Schubertą. Tokia buvo mūsų la gaia scienza, čiauškanti ir lengvabūdė, net nežinau, kada vėl galėsiu ramia sąžine žvelgti Maironio stovylai į juodo granito akis. Tiesa, mažai čia kas ką tuose mūsų tekstuose suprato, aš tavųjų niekad nesuprasdavau, kaip ir tu manųjų, todėl kitą kūrybinį sezoną gal skirkim žirafų komentarams, aiškinimams ir interpretacijoms. Jeigu druidas Marčėnas prie vieno savo teksto parašė septyniolika komentarų, galima ir mums. Tai todėl ir.

Noriu tau parašyti ką nors labai liūdno, nors vieną žodį, iš kurio ašara būtų išmušusi priebalsę, kurį perskaičiusi šaudytum man į vamzdį Miłoszo pastraipom, kad universitetinė dvasia perstruktūruotų mane ir vietoj ašaros vėl įrašyčiau raidę. Tą liūdną žodį noriu parašyti todėl, kad visą liūdesį nustūmėm į jungiškąjį šešėlį, ignoruodami, nebendradarbiaudami, o jis kartais vis tiek iš ten pakyla, kaip akmenys iš tvenkinio šlyno, ir šlaksto mus savo cikutom, o mes niekaip nesusivokiam, kurioje ausyje mums zvimbia. Todėl rašau tau liūdną žodį: aklys. Ašaros išmušta raidė: r.

Net nežinau, kodėl arklys man toks liūdnas žodis (yra ir daugiau labai liūdnų žodžių: langas, linija, švarkas, kėdė, piesta, žlugtas etc., bet arklys čia liūdnumo karalius), kai tą žodį rašau, vis atrodo, jog stoviu prie mirusios infantės karsto. Lietuvių kalboje du trečdaliai žodžių – liūdni, niekaip nesuprantu, kaip savo laiškuose beveik visų jų išvengėm arba vartojom kontekstuose, kuriuose žodžiai atrodė beprasmiai, bejėgiai, bealkoholiniai. Tu šypsaisi aname vamzdžio gale, o aš tau kartoju: arklys, arklys, arklys. O tu vis tiek šypsaisi. Todėl ir.

Arkviliuke, vieną naktį sapnavau, kad pas mane užėjo visi mūsų laiškų žmonės. Dalí, Cortázaras, Byronas, Bardotkė, Serge’as su Jane, MKČ, net RoRa su jarmulka. Neturėjau ką duoti jiems valgyti, todėl nukabinau nuo sienos briedžio ragus ir išviriau. Buvo skanu, visi gyrė, net RoRa su jarmulka. O po to jie kad puls kalbėti visi vienu metu. Atrodė, tarsi šimtas mašininkių ne spausdina, o diktuoja savo tekstus, ne išsyk supratau, jog visi kalba mūsų žirafų citatomis. Viskas buvo sakoma progiesmiu, tik kursyvai kažkokiais falcetais. Žinai, buvo gražu, klausiausi žvelgdamas į kyšančius iš puodo briedžio ragų likučius, grožis pamažu mane gelbėjo, kaip pasaulį, tačiau nubudau ir likau ne iki galo išgelbėtas. Kažkas turės dagelbėti. Tu? Net nemėgink. Todėl.

Tamsu jau, dunkelblaue Stunde, anot Benno, o taip norisi išeit į kiemą, kur erdvu ir lapai po medį vaikšto. Gamta šaukia, nesuprantu kodėl, nes aš ne gamtos citata, veikiau išnaša, tačiau gamta šaukia, jau gal dvi minutes, liausis dar po dviejų, tuomet būsiu jau išėjęs į balkoną, kiemo surogatą, o tu sėdėsi kitame vamzdžio gale ir žiūrėsi į mane pro kažkokią povandeninę kaukę, kaip Cousteau. Žinosiu deguonies balionus tau ant nugaros esant ne amžinus ir mintis, jog greit uždusi, mane ramins ir guos. Kai uždusi, ateik, išvirsiu briedžio ragus ir paskaitysiu tarp eilučių užkoduotos žirafų poezijos. Jos ten tirštai privyniota. Žinai, ką apie poeziją sako tas tavo Miłoszas? Ogi tai, kad poezija yra patikimesnė liudininkė už publicistiką, ir jei kas nors nepatvirtinama jos, tai yra gilesniame, lygmenyje, galima nuogąstauti, kad nėra autentiška.

Kodėl mes didžiumą poezijos palikom tarp eilučių? Kad ilgiau skaitytume? Kad mus patvirtintų tarpai, tuštuma? Didelė jos dalis, visgi, iškilo į paviršių, kaip Cousteau, tačiau mūsų siekis susitapatinti su tuštuma, imitacija, kiču buvo pastebimas ir tai mane taip pat ramina bei guodžia. Štai abu ir uždusome, quod erat demonstrandum. Dar nežinau, kokia tu prisikėlei, aš prisikėliau pailsėjęs.

Tik rašant šias paskutines žirafas kažkoks kursorius laksto po akių tinklainę ir trina vaizdą. Net gamta jau pašaukė mane našlaitį. Liūdna, akviliete. Todėl šypsausi tau pro savo vamzdžio galą, pro sukąstus dantis kartodamas: arklys, arklys, arklys……….

Du nulis vienuoliktų šešto dvimaštunta