Juk prieš tave visas pasaulis yra kaip dulkelė, nusverianti svarstykles, ir kaip ryto rasos lašas, nukrintantis ant žemės. Bet tu esi gailestingas visiems, nes tu visa gali; tu nepaisai žmonių nuodėmių, kad jie galėtų atgailauti. Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs,

Argi našlės skruostais tekančios ašaros neapkaltina žmogaus, privertusio jas lietis? Kas nuoširdžiai tarnauja Dievui, bus išklausytas; jo maldavimas pasiekia dangų. Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis ir nenurimsta, kol nepasiekia savo tikslo,

Tada atžygiavo Amalekas ir kovojo su Izraeliu prie Refidimų. Mozė tarė Jozuei: „Parink mums vyrų, išeik ir kovok su Amaleku. Rytoj aš atsistosiu ant kalvos su Dievo lazda rankoje.“ Jozuė padarė, kaip Mozė jam liepė, ir kovojo su Amaleku, o Mozė, Aaronas ir Huras tuo tarpu palypėjo ant kalvos.

Naamanas tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus. Tada jis, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, atsistojo priešais Elišą ir tarė: „Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį.

Laiku ir nelaiku ] Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Mane puola ir prievartauja; vaidai kyla, barniai nesiliauja.

Vargas tiems, kurie Zione savimi patenkinti, ir tiems, kurie ant Samarijos kalno saugiai jaučiasi! Vargas tiems, kurie guli dramblio kaulo lovose, dykaduoniauja savo guoliuose, valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės, ir veršius iš gardo!

VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: „Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė.

O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį; jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus.

Ateinu surinkti visų tautų ir giminių. Jos ateis ir išvys mano šlovę. Duosiu ženklą jiems ir tuos, kurie iš jų bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: į Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, – į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo garso apie mane, neregėjo mano šlovės.

Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui.