Išrinktosios tautos vargas
ir tiems, kurie ant Samarijos kalno saugiai jaučiasi!
Vargas tiems, kurie guli dramblio kaulo lovose,
dykaduoniauja savo guoliuose,
valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės, ir veršius iš gardo! Jie rėkauja dainos posmus, pritariant arfai, ir tarsi Dovydas išranda sau muzikos įrankius. Jie geria vyną taurėmis ir tepasi rinktiniais aliejais, tačiau dėl Juozapo žūties nesisieloja! Todėl dabar jie pirmieji išeis į tremtį, pasibaigs dykaduonių lėbavimas.
Am 6, 1a. 4–7
Jeigu pranašas Amosas gyventų mūsų dienomis, jo šlovė ir populiarumas būtų garantuoti. Žiniasklaida jam liptų ant kulnų, medžiodama frazes apie supuvusį, korumpuotą šalies elitą. Jo palaikymo gvieštųsi rinkimų kampanijos, bent kelios politinės partijos, visų atspalvių kovotojai už tiesą ir teisingumą. Jo grėsminga retorika glostytų širdį tūkstančiams. Užsigeidęs jis turbūt padarytų net bažnytinę karjerą ir būtų priskirtas prie tautos sąžinių.
Tai, ką liturgija dabar pasirenka iš Amoso knygos, yra tik maža porcija jo šiurpių orakulų. Jau pirmajame knygos skyriuje pasipila kaltinimai kaimyninėms pagonių tautoms ir miestams. Dievo siųsta ugnis surysianti jų tvirtoves ir išnaikinsianti gyventojus. Netrukus ateina eilė saviškiams, Judui ir Izraeliui. Dangaus keršto planas dėstomas su polėkiu ir fantazija, pasitelkus grakščias metaforas: „Žinokite, slėgsiu jus vietoje prie žemės, kaip slegia vežimas, prikrautas javų pėdų.“ Visoje knygoje žibės poetinis Amoso talentas ir iškalbos meistrystė. Ne mažiau įspūdingas ir jo atliktas visuomenės nuodėmių pjūvis. Be prabangaus dykaduonių lėbavimo, pranašas mini socialinę nelygybę, vargšų niekinimą ir išnaudojimą, besaikį godumą, kyšininkavimą, lytinį palaidumą, teisėjų korupciją, mokesčių suktybes. „Jie parduoda teisųjį už sidabrą, o beturtį už sandalų porą. Žemės dulkėse jie mindžioja vargšų galvas ir verčia kukliuosius trauktis iš kelio.“ Galėtum cituoti ir cituoti, viskas vienaip ar kitaip kartojasi, atpažįstama, dėl to ši Biblijos knyga, rodos, niekada nepraras aktualumo.
Ar žiauri socialinė kritika, persmelkusi Amoso orakulus, yra tiesioginis ir pagrindinis pranašo tikslas? Ar kanoniniam Šventojo Rašto kūriniui suponuojama religinė plotmė čia išreikšta tik per tai, kad Amosas kalba paties Dievo jam įkvėptus žodžius ir vykdo savo misiją tam tikrų kulto tradicijų kontekste? Praėjusio amžiaus viduryje Amosą ir kitus ankstyvuosius Biblijos pranašus imta vertinti iš vadinamojo etinio monoteizmo perspektyvos. Šitaip nusakomas aistringas, bekompromisis pranašų priešiškumas bet kokiai religingumo formai, neparemtai moralinėmis vertybėmis. Kitaip tariant, Dievo tikėjimas, atsietas nuo moralinio imperatyvo, esąs tuščias ir beprasmis dalykas, atgrasus Dievui. O kartais – net žalingas ir nusikalstamas, nes gali tapti nemoralaus gyvenimo priedanga. Amoso knygos etinio monoteizmo formulė aptinkama garsioje eilutėje: „Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas tarsi tekanti upė.“ Mintys apie Izraelio pranašų kovą su religiniu formalizmu, šventais ritualais, stokojančiais teisingumo, pagarbos ir meilės savo artimui, lydi dažną biblinį komentarą ar sekmadienio pamokslą. Taip suvoktas pranašo vaidmuo nesyk taikomas Jėzui iš Nazareto ir perkeliamas į šių laikų tikinčiųjų bendruomenes. Įvairios išlaisvinimo teologijos srovės čia regi vienintelį Bažnyčios uždavinį.
Vis dėlto religinis Amoso knygos matmuo kažin ar baigiamas priekaištu, kad turtingoji ir įtakingoji visuomenės dalis, pralobusi kitų sąskaita, engianti vargšus ir ištaigaujanti, turi susikūrusi sau ydingą religinę sistemą, kuri pateisina jos nedorybes ir padeda tarpti neteisingumui. Kalbėdamas apie šventes ir apeigas, kurios tapo bjaurios Dievo akyse, Amosas mini Izraelio namus, visą tautą, o ne vien jos elito atstovus. Nuodėminga, nuo Dievo nutolusi būsena apėmusi kiekvieną asmenį, todėl ir bausmė Izraeliui – Viešpaties diena – nebus selektyvi, smogianti tik per ūžaujančių dykaduonių gretas. Tiesa, elitui pirmajam pažadėta tremtis, tačiau kentės visi – pasak pranašo, nė vienas jų neištrūks, nė vienas jų neišliks. Amoso lūpomis Izraeliui ištartas Dievo ne rodosi absoliutus ir be jokių išlygų.
Turbūt logiška klausti, koks nusikaltimas galėtų sukelti tokią negailestingą Dievo reakciją, jeigu kartu su korumpuota aukštuomene grasinama nušluoti nuo žemės ir jos aukas? Nors socialinė kritika yra ryškiausias, labiausiai pastebimas Amoso knygos elementas, laimintis jai šiuolaikiškumo ir aktualumo žymę, lieka įtarimas, kad tai esanti didesnės nuodėmės pasekmė. Ne vien dėl formalaus konteksto ar autoriaus išgyvenimų pasikartojančios užuominos apie religines praktikas (net mūsų skaitoma ištrauka galėtų turėti religinę potekstę) leidžia dairytis tautos nuopuolio priežasčių ten, kur įvyksta žmogaus susitikimas su Dievu. Amosas negali pamiršti, kad Izraelis gimęs iš Sandoros ir būdamas niekas (ne daugiau už etiopus) įgijo Dievo palankumą.
Priklausyti Dievui, būti jo mylima tauta ir jį garbinti Amoso knygoje rodosi labiau rykštė negu palaima ir ramybė. Juo keistesnis dalykas, kad Dievo artumas tik padidina būtinybę atsigręžti į jį. Ieškokite manęs ir būkite gyvi! Du kartus šis sakinys atsiranda tarp kraupių Amoso orakulų. Nežinia – kaip paskutinė viltis save paklaidinusiems Izraelio namams ar kaip atodūsis dėl to, kas galėjo būti, bet, deja, neįvyko.
Tiems, kurie Dievo neieškojo, lieka šventyklos ir altorėliai, žvali karaliaus šypsena, etatinis gerovės pranašas Amazjas, bendros ūžaujančių dykaduonių ir jų spardomų vargdienių pamaldos, nacionalinis išdidumas, šventės, atlaidai, aukos, kurios Dievui kokčios ir nepakeliamos. Po visko – spengianti Dievo tyla, nepasotinamas jo žodžio alkis. Ir vargas, vargas, vargas. Žinoma, pranašas tiesiogiai nepasako, kad visa tai tik iliuzija, opijus liaudžiai, bet čia jau mūsų pačių vertinimo reikalas.
-tj-
