Baigėsi paskutinis pa­veiks­lo interpretacijos kon­kur­so „Dvie­se su paveikslu“ eta­pas. Šį kartą Mo­dernaus me­no centro prizas – nau­jas ir pui­kus Kosto De­reš­ke­vi­čiaus al­bumas – atitenka Ves­tai Ado­mai­tienei. Ne­lai­mė­ju­sius, tačiau įdo­mius kon­kur­sui atsiųstus teks­tus publikuojame in­ter­ne­ti­nia­me kon­kurso pus­la­py­je blo­gas­.­sa­te­nai.­lt­/kon­kur­sas.

RŪ­TA TAU­KI­NAI­TY­TĖ-NAR­BU­TIE­NĖ Knyg­ri­šys Zig­mas Ma­la­šaus­kas ne­ži­no­mas dėl ke­lių as­pek­tų. Jį sa­vo mo­nog­ra­fi­jo­se mi­nė­jo Gied­rė Jan­ke­vi­čiū­tė ir Le­o­nas Gu­dai­tis, ta­čiau jo veik­la iki šiol ne­bu­vo nei ty­ri­nė­ta, nei ap­ra­šy­ta. Jis dir­bo knyg­ri­šiu ir su di­de­liu už­si­de­gi­mu pro­pa­ga­vo me­ni­nę knyg­ri­šys­tę Kau­ne ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je

„Šiau­rės At­ėnų“ kū­ry­biš­kas eks­pe­ri­men­tas – vie­no pa­veiks­lo in­ter­pre­ta­ci­jos kon­kur­sas – bai­gia­si. Kvie­čia­me jus įsi­žiū­rė­ti į pas­ku­ti­nį kon­kur­so pa­veiks­lą iš Mo­der­naus me­no cen­tro ko­lek­ci­jos. Šį kar­tą – Gin­ta­ro Zna­mie­row­skio pa­veiks­las „Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tras“.

RY­TIS RA­DA­VI­ČIUS J. M. W. Tur­ne­ris bu­vo iš­ki­liau­sias an­glų dai­li­nin­kas. Pir­mo­je XIX am­žiaus pu­sė­je jo pui­kiai nu­ta­py­tus, bet įpras­tus pei­za­žus pra­dė­jo keis­ti vos ne iki abst­rak­to iš­blu­kin­ti vaiz­dai, ku­rių ta­da dar nie­kas ne­va­di­no im­pre­sio­niz­mu ir ne­daug kas su­pra­to.

Bai­gė­si dar vie­nas, prieš­pas­ku­ti­nis, pa­veiks­lo in­ter­pre­ta­ci­jos kon­kur­so „Dvie­se su pa­veiks­lu“ eta­pas. Šį kar­tą Mo­der­naus me­no cen­tro pri­zas – nau­jas ir pui­kus Kos­to De­reš­ke­vi­čiaus al­bu­mas – ati­ten­ka Jo­nui Ki­ri­liaus­kui už teks­tą „Apie rau­do­nas kel­nes ir nuo­tai­ką“.

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Pa­ro­da „Baltic Ex­pro. Jau­nie­ji me­ni­nin­kai apie švie­ti­mo pro­jek­tus“ Fra­zė „Pa­ra­šyk pro­jek­tą, ta­da pa­kal­bė­sim“ mums tam­pa to­kia pat įpras­ti­nė kaip pra­šy­mas „Pa­skam­bink man, bū­siu kaž­kur mies­te“.

JU­LIUS KE­LE­RAS Pa­klau­siu pa­pras­tai: ar aš no­riu mąs­ty­ti apie tai, ką nu­ta­pė Ry­tas Jur­ge­lis? Taip. Ko­dėl? Nes no­riu: tai tar­si at­ra­ki­na ma­ne ir lie­pia pa­si­rink­ti fi­gū­rų spal­vą – nors šis žai­di­mas nė­ra ma­no, nie­ku bū­du. Tai Ry­to ke­lias – jo kvė­pa­vi­mas da­žais, jo pra­ra­di­mų, at­mi­ni­mų ir nu­švi­ti­mų marš­ru­tas

Ne tik me­ni­nin­kai, ku­ra­to­riai, bet ir dai­lė­ty­ri­nin­kai šian­dien ieš­ko nau­jų kal­bė­ji­mo bū­dų ir po­žiū­rių. Juk įdo­miau­sias da­bar­ti­nės dai­lės po­slin­kis yra ne for­ma­lios ino­va­ci­jos, o po­žiū­rio pa­si­kei­ti­mas. Nau­ji yra ne ob­jek­tai, o jų re­gi­my­bės. Net to­kios kon­ser­va­ty­vios ins­ti­tu­ci­jos kaip mu­zie­jai at­si­sa­ko is­to­ri­nės rep­re­zen­ta­ci­jos ir for­muo­ja pa­ro­das, ku­rio­se svar­biau­sia – nau­jas žvilgs­nis ar nau­ji kon­teks­tai.