LiteratūraKnygos
Pabusti iš grybo sapno
Trečiasis Gabijos Grušaitės romanas „Grybo sapnas“ tyrinėja savyje pasiklydusios Y kartos laimingo gyvenimo kančias ir nuobodulį pasaulio apokalipsės fone. Prabangiai išleistoje knygoje (viršelio popierius banguoja it marios) rašytoja atidengia antropologinį savo kartos pjūvį ir neria gilyn į tapatybės paieškas.
Anapus vyzdžio
V. Kazielos „Neatsimerk, Viešpatie“ – knyga, kurioje taupiu žodžiu, subtilia raiška, kosmoso ir individo saitų pajautimu autorius trina materijos ir transcendencijos ribą.
Trys knygos
Įdomu, jo pagrindinis veikėjas gan mizantropiškas, bet atrodo išbadėjęs kitų žmonių, siekia jų artumo per lytinius santykius. Šiek tiek selektyvus – nemiega su nevalyvais statybininkais, negeria prasto alkoholio, bjaurisi skurdu.
Būta ir pramanyta
Labiausiai sukrečia ne karo scenos, gatvėje mirštantys kareiviai, bombardavimas, o didelė mamos nemeilė, po kurios bet kokie globėjos švelnumo ir dėmesio ženklai atrodo kaip pasityčiojimas.
Nusišypsoti sau
Pažvelgusi į Aisčio Žekevičiaus antrosios eilėraščių knygos viršelį (dizainerė Birutė Bikelytė), prisiminiau Češyro katino šypseną: juodame fone dar juodesnė šypsena tarsi sufleruoja, kad nereikėtų itin rimtai reaguoti į užklumpančias bėdas, nes visa tai, ką laikome svarbiais dalykais, galbūt neturi jokios lemiamos reikšmės mūsų egzistencijai.
Yaffa Eliach apie Eišiškes, žydų bendruomenę ir savo vaikystę
Ši Yaffos knyga ir jos instaliacija „Gyvybės bokštas“ su 1 600 eišiškiečių nuotraukų Vašingtono Holokausto memorialiniame muziejuje, kaip ir jos pačios biografija, yra tiek neįprasta, kad be jokio pagražinimo tai vadinčiau unikaliu reiškiniu.
Unės Kaunaitės metavisata
Iš romano pasakojimo paaiškėja, kad pasaulį XX a. pirmoje pusėje ir viduryje viena po kitos purtė pandemijos bangos, o paskutinė, kurios metu masiškai ėmė mirti vaikai, buvo lemiamas veiksnys užsidaryti namuose ir plėsti skaitmeninę erdvę kaip naują žmogaus gyvenamąją terpę.
Kentauros, arba Apie pasikeitusią nuomonę
Marijaus Šidlausko literatūrosofijoje, net tada, kai ji neperžengia kritikos ar eseistikos ribų, juntamas poetinės, bendresne prasme – egzistencinės būsenos pulsas, giluminiai ataidėjimai. Mąstymui, o galiausiai ir kentaurinės dvasios knygai, jie teikia vidinį junglumą, vientisumą.
Nenužudomas elitas
Gėrio idėja bene pirmiausia visiems rūpi. Todėl nenustebau, kad Algirdas Gaižutis studijoje „Elito šviesa ir šešėliai“ pasakoja apie „amžiną“, niekieno nenužudomą elitą – nuo pradžių pradžios visų istorijos audrų persekiojamą, bet ir mūsų laikais, kol žmonija dar jokio perkūno nenutrenkta, vis atgimstantį, vis dar gyvą.
Ruduo atėjo
Patinka kaip tik tokie leidimai: beveik trisdešimtmetis ligi Nobelio. Kompiuteriai Lietuvoje ką tik atsirado, maketavimas juokingas (trumpi brūkšniai). Parašyta gerai, įmanoma skaityti „apgaunant“ vertimą, t. y. perverčiant galvoje.
