JUSTINAS MARTINKUS

Milenialsai ant bedugnės krašto

 

Milenialsai, kvaileliai jūs! Atsisėdęs koučingo specialistas jums tuoj išaiškins, kad esat išlepinti, gaunat apdovanojimus vien už dalyvavimą ir nepakenčiat nesėkmių. Antai kokia teisybė! Paimk tu man visą kartą ir sukišk po vienu čiužiniu. Pašokinėk, paminkyk ir iškart visi vienodi! O tuoj vyresnėliai pritardami puls dalintis įžvalgomis, sakys, gyvenimas jau nebe tas, per gerai čia jie gyvena. Kariuomenės – va ko jiems reikia. „Youtube“ karta, iKarta, socialinio teisingumo apsėstoji karta, individualizmo karta, kartų karta arba kartačka. Nupušimas netrunka ateiti, kai bandai skirtingiausiems žmonėms uždėti etiketę ir sulipinti juos lipūčke, idant jie laikytųsi kartu ir būtų galima vanoti juos savo patarimais.

„Žiūrėkite, čia 300 žodžių tekstas, bet žinom, kad nebaigsit skaityt, tai padarom jums 20 žodžių santrauką tl;dr (too long; didn’t read)“, – bando iš mūsų šaipytis diedai. Čia kaip prie mažų vaikų tėvų pašnekesys gali pradėti skambėti rusiškai, kad pyplys, slebizuojantis pusiau suprantama lietuvių kalba, nieko neparištų, taip ir vyresnėliai tekstų rašytojai 500 žodžių teksto pabaigoje gali įdėti savo pagrindinę mintį beigi paslaptingiausias paslaptis, iki kurių tiesiog dėl savo dėmesio koncentracijos trūkumų milenialsai neprisikas, cha cha. O jau tie anglicizmai, oh my god! Ir šiaip šnekėt normaliai nieks nemokat, jaunuoliai, reikia grąžinti retoriką į jūsų mokyklėles! Mūsų kalbos pilnatvišką supratimą pasiekę tik VLKK prelegentai, katrie jokiu būdu iš sosto nenusileis ir mus, kalbos mužikus, vanos už žemaičiavimą, „kad“ bendračiavimą ar bendraklasio pavertimą „klasioku“ (nors dėl pastarojo jau vadžias atleido). Giedokit himną rytais, plačiai išsižiodami tarkite „Lietuva“ ir „dorybės“. Tada atsiverskite Šapokos istoriją ar Jablonskio gramatiką ir pasigėdykit jūs, suknisti kosmopolitai!

Sako žmonės, kad nieks tų knygų nebeskaito, nieks tiems milenialsams nebeįdomu, tik kompiuteriai ir veipinimas. Tik jei tas knygas reklamuoji, lyg tavo tikslinė auditorija būtų į bendrus knygų pašnekesius besirenkančios, kačių veislyną namuose turinčios senmergės, tai nesitikėk, kad „Counter-strike“ kas pakeis į „Silva rerum“. Tokia ta mielųjų literatūros mokytojų rinkodara: „Linute, klausyk, tau turėtų patikti, čia apie baroką yra.“ Kokios tada mintys kyla tam apdainuotam milenialsui? Pastatai, senienos ir ištisai žandus išpūtusios lašiningos operos dainininkės, besiridenančios gatvėmis savo storomis sukniomis ir kaip kėglius numušinėjančios tokius pat lašiningus ponus su perukais. Na, gal jau čia ir per daug įdomu, tai pasilikim prie pastatų ir senienų, nes kiti dalykai jau lyg mano nevalyvos fantazijos padariniai. Tai štai – skaitę šią knygą tūkstantmečio vaikai pasakys, kad to baroko ten nė velnio neišėjo paragaut, o mintis užvaldė ištvirkavimai, absurdas, šiuolaikiškumas ir Uršulės grožybės. Na, tai ar po baroko, ar po šitokių dalykų paminėjimo jaunieji žemės avinėliai bėgtų į biblioteką ieškot išganymo? Rinkodaros profai žino – seksas parduoda. Pardavinėkit knygas šitaip, o ne maironiaudami ar baranauskindami.

O ar verta bekalbėt apie Bažnyčią ir jaunimėlį? Sako, likę dar dvasingų, pionieriais net būna, nukeliauja į Ispaniją, bet juk vienetai, deja, tik vienetai. Jeigu gerai klausysies, kasdien apie 6 valandą vakaro gali išgirsti bobulių ašarų sruvenimą po studentų bendrabučių pamatais dėl tų nedorėlių netikėjimo. Žinoma, yra viena paslaptis, kaip greitai ir neskausmingai visas tas bobules surinkti į vieną vietą ir priversti jas pamiršti dvasingumą, – pasakyk, kad tuoj užsidarys koks bankas ar pabrangs cukrus. Na, to negali padaryti bet kas – reikia, kad būtų paleista kuo nekokybiškiau ir netikroviškiau atrodanti reklama, o comic sans šriftas tai išvis tas pats, lyg būtų pasirašyta paties dievulio. Skamba nemaloniai, bet kas, jei ne bedieviai milenialsai, gali galvoti apie močiučių šokdinimą?

Tiesiogiai išvertus tai milenialsai šokdina visus pagal savo beskonį techno arba Edą Sheeraną. Lyg ir ne tas pats stilius, bet jei jau žaidžiam apibendrinimais, tai aš partijos nesistengsiu pralaimėti. Apskritai viskas, kas bumbsi, vyresnėlių vadinama techno. Tarpusavy patys nenustojam ginčytis, ar dešimtojo dešimtmečio reivinis techno su triušių dauginimosi greičio BPM yra labiau ištaškantis dalykas negu šių laikų tamsioji vokiečių klubuose skambanti nuobodybė. Čia dar išlenda Ibisa su savo raumeningais trumparankoviais vaikinukais, pasiruošusiais „įkaitinti publiką“! Visi tada ramiai trypčioja vietoje ir geria iš skardinių. Žinokite, čia jau išvis ne techno. Bandyčiau sakyti, kad hausas, bet jums tai nerūpi. O tai geras ženklas, nes pamatėte, kad tarp mūsų pačių vyksta diskusijos, nostalgija „klasikai“ bei mūšis tarp jos ir šių laikų „nesąmonių“, popso, visiško „vertybių praradimo“ ir degradacijos. Arba kitaip išvertus – vyksta tai, kas visą laiką ir vyko visose kartose.

Kaip sakė klasikas Aristotelis: „Kiekvienas gali daryti ką nori, kol tai nėra „Amway“ produktų pardavėjo darbas.“ Arba kaip teigė kitas klasikas Vaitulionis: „Bože bože, nerandu savo veido pudros.“ Žodžiu, visi esam įdomūs ir saviti, apibendrinimais tik apkvailinsime save, o aš išjudu rašyti profsąjungoms naujo manifesto.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.