Nematomas žmogus, arba Mokslinės fantastikos folkloro beieškant

Svarbiausi XX amžiaus anglų rašytojai yra J. R. R. Tolkienas ir Herbertas George’as Wellsas. Atkreipkite dėmesį, kad daugelis Anglijos bibliotekų auditorijų pavadintos jų garbei. O jeigu vis dar netikite, paklauskite anglų džentelmeno ir didelė tikimybė, kad jis paminės būtent šias dvi pavardes. Ne taip seniai pasirodė dar vienas lietuviškas H. G. Wellso „Nematomo žmogaus“ leidimas (Vilnius: Scriptus, 2017). Tai skaitytoją gali priversti susimąstyti apie šios knygos populiarumo priežastis.

Prieš šimtą metų išleistame romane aprašoma istorija žinoma net žmonėms, neskaičiusiems paties kūrinio. Į pilką Anglijos miestelį atsikrausto veidą apsitvarstęs, akiniais akis slepiantis keistuolis mokslininkas. Taip romano pagrindinis veikėjas daktaras Grifinas paranojiškai bando nuslėpti esąs nematomas, nes yra įsitikinęs, kad kiti nori nugvelbti jo galias. Saugodamas savo paslaptį, daktaras Grifinas apsivagia, smurtauja ir net nužudo kitą žmogų. Būtent toks pagrindinio veikėjo įvaizdis įsitvirtino vaizduotėje 1933 metais pasirodžius knygos ekranizacijai, priklausančiai kino studijos „Universal“ kultinei monstrų serijai, kuriai taip pat priklauso klasikiniai Frankenšteino ir Drakulos paveikslai. Kodėl toks paprastas pasakojimas vis dar aktualus? Galima pateikti keletą atsakymų.

Visų pirma „Nematomą žmogų“ galima lyginti su Mary Shelley kūriniu „Frankenšteinas“. Kaip teigia filosofas Nerijus Milerius, pastarasis romanas dažnai vertinamas kaip pirmasis mokslinės fantastikos pasakojimas, keliantis mokslo pavojaus klausimą. Ne veltui M. Shelley romanui pasirinko prierašą „Modernusis Prometėjas“. Juk mokslo žinios, kurias kaip tik simbolizuoja Prometėjo nešama ugnis, turėtų išvaduoti žmogų iš nežinojimo tamsos. Tačiau Prometėjo mitas taip pat perspėja, kad už naujas žinias ir tai, ką senovės graikai vadino žodžiu hubris (kvaila ir nepamatuota drąsa, už kurią baudžia dievai), reikės brangiai mokėti. Kaip ir daktaras Frankenšteinas, daktaras Grifinas taip pat mokslu bando keisti natūralią pasaulio tvarką. Abu šie mokslinės fantastikos kūriniai priklauso distopiniam diskursui, todėl abu romanai skaitytojui primena, kad mokslas privalo atsisakyti pretenzijų tapti naujuoju Dievu. Nors „Frankenšteino“ dėmesio centre atsiduria mirties ir gyvenimo perskyros įveikimas, o daktaro Grifino žudymai kaip tik tai patvirtina, abi pozicijas puikiai apibendrina atominės bombos tėvo Juliaus Roberto Oppenheimerio žodžiai, ištarti pirmą kartą pamačius atominį grybą: „Dabar aš esu mirtis, pasaulių naikintoja.“ Tokia pat simboline mirtimi abiejuose kūriniuose tampa mokslo pasaulio atstovai – nevaldomas Frankenšteino monstras ir nematomas daktaras Grifinas.

Kita romane „Nematomas žmogus“ nagrinėjama tema yra mokslinis entuziazmas. Prisiminkime, kad pats terminas „entuziazmas“ turėjo religinę prasmę ir nurodė Dievo įkvėptą žmogų. H. G. Wellso romanas kaip tik leidžia teigti, kad mokslui taip pat būdingas (pseudo)religinis įkvėpimas. Slavojus Žižekas paskaitoje „Kam būti laimingam, jeigu gali būti originalus“ pateikia įdomų argumentą, kodėl laimė yra neetiška pozicija. Slovėnų filosofas primena Marie Curie pavyzdį, kai ši mokslininkė, pagauta tiesos polėkio, buvo pasiruošusi paaukoti savo pačios gyvybę (prisiminkime, kad radiacijos tyrinėjimai ją kaip tik ir pražudė). Ne laimė, o tiesa gali tapti gyvenimo tikslu. Tai įdomi idėja, todėl ją plėtodami galime prisiminti Galileo Galilėjų, kuris galbūt apako dėl Saulės tyrinėjimų, arba Aleksandrą Bogdanovą, mirusį po vienuolikto sau atlikto kraujo perpylimo. Toks mokslinis entuziazmas apėmė ir daktarą Grifiną. Jis taip pat negailėjo savo sveikatos, todėl pasiryžo išbandyti skausmingą nematomumo transformaciją. O jo neurotinis charakteris išsivystė dėl mokslinių eksperimentų ramybės poreikio. Juk tiesa taip arti ir lengvai pasiekiama! Taip savo kūriniu „Nematomas žmogus“ H. G. Wellsas apmąsto mokslinės kasdienybės neracionalumą.

Literatūros istorikai pateikia kiek kitokią „Nematomo žmogaus“ interpretaciją. Jie atkreipia dėmesį, kad H. G. Wellso romanas atkartoja Platono „Valstybėje“ aptartą klasikinę moralinę nematomumo problemą. Vienas iš Platono dialogo dalyvių, Glaukonas, papasakoja Gigo mitą. Pastarasis atsitiktinai randa stebuklingą žiedą, kuris suteikia nematomumo dovaną. Naudodamas šią naujai įgytą galią Gigas nužudo karalių, veda jo žmoną ir tironiškai uzurpuoja karalystę. Kaip teigia literatūros istorikas Phillipas Holtas, H. G. Wellsas buvo skaitęs Platono utopinį kūrinį, todėl turėjo žinoti ir Gigo mitą. Būtent faktas, kad H. G. Wellsas iš naujo apmąsto Platono nagrinėtą moralinį klausimą, tampa esmine kūrinio interpretacijos ašimi. Pavyzdžiui, N. Milerius teigia, kad abi istorijos iškelia Vakarų visuomenei būdingą „matyti–būti nematomam“ žvilgsnio asimetriją. Tai reiškia, kad kūrinys „Nematomas žmogus“ atkartoja jau „Valstybėje“ nagrinėtą vujaristiškai erotinį žmonių poreikį stebėti ir savo žvilgsniu kontroliuoti kitus. Kitaip tariant, H. G. Wellso kūrinys netiesiogiai pasakoja apie visuomenės norą disciplinuoti ir kontroliuoti. Galima prisiminti ne tik anglų utilitaristo Jeremy Benthamo aprašytą panoptikoną (be abejo, kartu prisimenant ir Michelį Foucault), kuriame kaliniai nemato juos prižiūrinčių sargų, bet ir kitus šiam žvilgsnio asimetrijos diskursui priklausančius kūrinius: Alfredo Hitchcocko filmą „Langas į kiemą“ (pagrindinis veikėjas nepastebimai stebi savo kaimynus), George’o Orwello romaną „1984-ieji“ (televizorius ne tik rodo, bet ir pats stebi), gal net ir Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“ ekranizaciją (įžanginės scenos žiūrovą teisiantį žvilgsnį). Taigi, H. G. Wellso romanas „Nematomas žmogus“ gali būti vertinamas kaip vienas iš daugelio žvilgsnio asimetriją nagrinėjančių kūrinių. Tai įdomi ir įtikinama interpretacija, tačiau Gigo mito ir H. G. Wellso romano sugretinimas mums gali pasakyti kai ką daugiau.

Mokslinės fantastikos istorikas Scottas Sandersas išsakė nuomonę, kad mokslinė fantastika yra nematomų vyrų ir moterų namai. Taip jis apibendrino šio žanro rašytojų nenorą kurti įtikinamus veikėjų psichologinius portretus. S. Sanderso įsitikinimu, toks literatūrinis žingsnis tampa stipriu XX amžiaus sociokultūrinės kritikos įrankiu, todėl charakterių nebuvimu pašiepiamas masės žmogaus iškilimas, fatalizmo įsivyravimas ir totalitarinių santvarkų atsiradimas. Tačiau šio tyrinėtojo žodžius galima interpretuoti tiesiogiai, nes nematomumas yra gana populiari mokslinės fantastikos tema. Apsakyme „Šešėlis ir blyksnis“ (galima rasti rinktinėje „Rausvasis maras“, Vilnius: Bonus animus, 2010) Jackas Londonas taip pat aprašo amoralų nematomą mokslininką, taip atkartodamas H. G. Wellso naratyvą. O fantastas Robertas Silverbergas apsakyme „Pamatyti nematomą žmogų“ (įtrauktame į leidyklos „Eridanas“ serijos „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“ pirmą knygą „Amerikos fantastika“, 1991) atkreipia dėmesį į psichologinį nematomumo aspektą. Šiame apsakyme visuomenė savo nusikaltėlius baudžia ignoravimu – kad ir ką jie darytų, visi juos ignoruoja arba nepastebi. Ir tai tik keletas mums prieinamų pavyzdžių. Mokslinės fantastikos duomenų bazėje (www.sf-encyclopedia.com) galima rasti begalę kūrinių, kuriuose nematomumo tema nagrinėjama iš skirtingų perspektyvų.

Tačiau nematomumo moralinės dilemos eksplikacija būdinga ne tik mokslinei fantastikai. Galima prisiminti daug skirtingo žanro kūrinių, kurie nagrinėja šią sudėtingą problemą. Pavyzdžiui, lietuviškai išleistą vokiečių rašytojo Markuso Orthso romaną „Magiška kepurė“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014), kuriame aprašomas pagrindinio veikėjo noras mėgautis kepurės suteikiama „matyti–būti nematomam“ perspektyva. Šis kūrinys tarsi atkartoja slavų pasakoms būdingą nematomos kepurės motyvą. Tačiau įdomu tai, kad jau senovės graikų mitologijoje galime rasti Hado kepurę, suteikiančią nematomumo dovaną! Toks pats archetipinis vaizdinių likvidumas būdingas ir Hario Poterio pasakojimui, nes šio burtininko naudojamas nematomas apsiaustas yra viena iš karaliaus Artūro sagoje paminėtų brangenybių, kurias po mirties palieka Merlinas. Vis dėlto geriausiai nematomumo problemą atskleidė jau minėtas J. R. R. Tolkienas. Prisiminkime, kad hobito Bilbo Beginso užduotis yra sunaikinti maginį (Gigo) žiedą, kuris jo mūvėtojui suteikia nematomumo galią. Literatūros istorikas Ph. Holtas mano, kad retai pripažįstama, jog nematomumas yra literatūroje dažnai pasirodantis folklorinis motyvas. Drįsčiau teigti, kad tai ne tik nežymus motyvas, bet ir visas idėjinis archetipas, kurį galima prilyginti dvynių (vok. doppelgänger) ar vampyrų ir sukubų archetipams. Būtent šis nematomumo archetipas, be kitų aptartų priežasčių, ir padeda H. G. Wellso romanui „Nematomas žmogus“ išlikti tokiu populiariu kūriniu.

Jorge Luisas Borgesas kartą buvo paprašytas sudaryti knygų, kurias kiekvienas privalo turėti savo bibliotekoje, šimtuką. Neturėtų stebinti, kad keturioliktoje vietoje atsidūrė H. G. Wellso knygos „Laiko mašina“ ir „Nematomas žmogus“. Jeigu jūsų bibliotekoje pastarosios knygos vis dar nėra, tai pats laikas ištaisyti šią klaidą. Vis dėlto tai literatūros klasika, nagrinėjanti intelektualiai svarbias problemas.