Religija
Sinéad O’Connor, katalikiška vaizduotė ir transcendencijos ilgesys
Religijos požiūriu reikšmingiausias yra 2007 m. išleistas albumas „Theology“, kurį O’Connor sakė norėjusi „sukurti nuo septynerių metų“. „Kai mane išneš karste, tai bus vienintelis albumas, kurį pasiimsiu su savimi“, – rašo ji savo knygoje.
Gyvenimas atvirukuose
Bet laiškų rašymas ir siuntimas – tai malonės būsena. Panaši į tą, kurios reikia meldžiantis ar einant sakramentų. Ir kaina atitinkama. Kada kalėjime ar lageryje valdžia norėdavo ką nors nubausti, atimdavo papildomą maisto davinį ir laiškus. Arba dar žiauriau – nuteistas be teisės susirašinėti. Laiškai iš laisvės ateina, o žmogaus, kuriam rašoma, jau seniai nėra.
Apie tą keistą buvimą siela
Gyvendami, viena vertus, hedonistiškoje, kita vertus, perdegusioje, taip pat dar ir smarkiai diskriminuojančioje visuomenėje, esame įpratę klusnumą sieti su prisitaikėliškumu, abejingumu, bailumu. Tik pradėjusi skaityti Thomo Mertono veikalus, ypač jo vienuolystės metų dienoraštį, ėmiau pamažu pripažinti ir vertinti savos valios atsižadėjimą bei nuolankų tam tikros tvarkos priėmimą.
Ne vien duona, bet ir ji
Tas klierikėlis su keliais bendramoksliais greitai gavo džiovą. Bet vis tiek po daugelio metų pakraipo galvą ir cituoja savo filosofijos dėstytoją: „Taurės auksinės, kunigai – mediniai. Taurės medinės – kunigai auksiniai. Vau vau!“
Postsekuliarus smalsulys Sally Rooney romane „Gražus pasauli, kurgi tu“
Šiame romane Rooney pristato savo pirmą „santūrų“ katalikišką personažą: Saimonas yra išvaizdus vyriškis, Eilinos romantinių jausmų objektas, išpažįstantis progresyvią tikėjimo formą.
Turėtų būti
Ši Kristaus prisikėlimo scena, pavadinta Resurgam, yra kalendorinė dėl kitos priežasties. Aplinkui tuos kelis praėjusius mėnesius per daug buvo įsisukusi mirtis. Nereikia nė karo. Cvakteli trumpai telefonas, ir vėl laidotuvės. Trink netrynęs – nepalengvės.
Neužmiršiu!
Tam tikra prasme Vilniaus krašto klausimas dvidešimt metų ir pas mus, ir kitur Europoje buvo tarsi lakmuso popierėlis: pasakyk, kam priklauso ta teritorija, ir bus aišku, kas tu esi. Lygiai kaip dabar Krymo pusiasalis.
Likimai
Šiaip kiekviena katalikiška bažnytėlė, atsiradusi kur nors Sibire ar panašiai, dvelkia šiluma ir romantika. Žinai, kokia tai buvo paguoda žmonėms, netekusiems namų ir įprasto gyvenimo. Net po daugelio metų, kai tos bažnytėlės jau buvo tapusios griuvėsiais ar perdirbtos į sporto sales bei parašiutininkų klubus, šalia jų norėjosi klauptis.
Klausykla ir gyvenimas
Esu anksčiau matęs ne vieną panašų spaudinį, išpažinties kortelę, XVIII ir XIX amžiaus, lotynų ir lenkų kalba. Ši – pirmoji lietuviška ir pirmąsyk su numeriu. Niekur neteko skaityti, kaip jos funkcionavo ir kam jų apskritai reikėjo. Nejaugi kiekvienas, gavęs nuodėmių išrišimą ir traukdamasis nuo klausyklos, dar gaudavo į delną pažymėjimą? Parsinešti namo kaip prisiminimą, bažnytinį suvenyrą?
Maistas ir Išganytojas
Nuotraukos kitoje pusėje vokiškai užrašyta – Wilna. Taigi Antrojo pasaulinio karo metų kadras. Vokiečių kariškio fotografuota pro pravirą automobilio langą, matosi ir vairuotojo veidrodėlis. Man smalsu, kuri čia Vilniaus vieta, bet iš pirmo žvilgsnio negaliu nustatyti. Nepadeda nė atspindys veidrodėlyje. Lyg būtų panašu į Pilies ar Dominikonų gatvę. Gal kas nors atpažins. „Maisto“ tinklo parduotuvių mieste buvo keliolika ar…
