Fritzo Scharpfo formulė išlieka teisinga: būtent tos ES institucijos, kurių poveikis kasdieniam daugumos žmonių gyvenimui yra didžiausias, yra ir mažiausiai demokratiškai atskaitingos – Europos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis Bankas ir Europos Komisija.

Europos Parlamento, kuris nuo rinkėjų visiškai atsiriboja vos užsidarius rinkimų apylinkėms ir nei surenka jų pageidavimus į vieną vietą, nei jiems atstovauja, funkcija, kaip apibūdino italų mokslininkas Stefano Bartolini, yra „elitų konsolidacija“. Šio proceso metu partijos susivienija į neva demokratinę asamblėją, kurios užkulisiuose patogiai steigiasi ir įsitvirtina oligarchinės klikos.

Bet argi tai – kažkas labai neįprasto? Argi kūrybiškai įstatymus interpretuojančių teisėjų nesutinkame beveik taip pat dažnai, kaip ir skaičiukais pažaidžiančių buhalterių? Arba, pažvelgus ne taip ciniškai, argi ne rezultatas čia svarbiausias?

Šiandien Teismas išlieka pats neviešiausias iš visų Sąjungos institucijų. Jis apdairiai įsikūręs Liuksemburge – kurio nepavadintum „Europos kryžkele“ – ir sudarytas iš teisėjų, kuriuos po vieną paskiria kiekviena šalis narė; jo procesai – paslėpti nuo visuomenės žvilgsnio; jo sprendimai – neskundžiami; jo archyvai – beveik neprieinami tyrėjams.