Per Rusiją arkliais

 

Rašo mokyt. Pr. Gedvila

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

 

Rengimasis

 

Vieną sekmadienį, man išėjus iš bažnyčios, Čiorno-padinoj mane apstojo būrelis pabėgėlių iš Lietuvos, klausdami kada ir kaip parvažiuosime Lietuvon. Prie mūsų būrelio prisidėjo ir kunigas Ugintas, einąs klebono pareigas Čiorno-padinos parapijoj.

Kai aš pasakiau, kad Lietuvon važiuosime arkliais, visi iš nustebimo net išsižiojo.

– Na taip! – aiškinau jiems: – valdišku vežimu ar traukiniu negalime pasitikėti.

Kun. Ugintas, lyg įžeistas šitokio mano galvojimo, pasakė:

– Tur būt, Tamstai iš didelio noro važiuoti ir protas pasimaišė? Ar girdėjai kada, kas kad 2000 kilometrų kelią nuvažiuotų arkliais? Atsimink, kad esame netoli Azijos. Tat reikėtų pervažiuoti pusę Europos, tiesiog iš rytų į vakarus.

– Gerbiamas klebone, – aiškinau toliau: – jau viską gerai apmąsčiau ir mano pasiryžimas griežtas ir galutinis. Kito kelio ir išeities mums nėra ir, jei nenorite nuo bolševiko rankos žūti, paskui mane!

– Tad važiuosime visi drauge, o Tamsta būsi mūsų vadas, – atsiliepė kažkas pašiepiamai.

– Vadovo čia nereikia, – atsakiau. – Didesniais būriais kaip 1–3 vežimai važiuoti nepatariu. Taip važiuojant mažiau kas mus pastebės ir niekas neįtars. O jei kas pradės įtarinėti, tai kiekvienas pienburnis panorės pažvelgti į vežimą, ar neras ką naudingo. Tokių dabar visuose užkampiuose pilna. Važiuoti reikia tiesiai į vakarus, o po trijų mėnesių jau būsite Lietuvoje. Aš važiuoju dviem vežimais, tai ką nors daugiau jau negaliu priimti.

Mano klausytojai pradėjo raukytis. 2000 kilometrų kelio ir 14–15 savaičių laiko, tai menki šposai.

Po pamaldų važiuoju namo. Žiūriu, kad mano žmona labai susimąsčiusi. Mat, ji girdėjusi visą mano kalbą su vyrais.

Kiek patylėjusi, ji man tarė:

– Aš tavimi pasitikiu, bet vis tik pasakysiu, kad tu esi didelis karštuolis ir užsispyrėlis. Atmink, kad ta kelionė bus arkliais. Į kokį tat pavojų statai save, mane ir tuos kūdikius…

– Koks čia gali būti pavojus? Juk ne per vandenyną mažame laivelyje, bet sausu keliu, žmonių gyvenamomis vietomis, šalia geležinkelio. Tat jei nusibos važiuoti arkliais, sėsime į traukinį. Tik ar „tavorščiai“ veš?

Pradėjome rimtai ruoštis kelionėn. Reikalingi dokumentai jau buvo rankose. Dar reikėjo sutvarkyti vežimai ir įsigyti trečias arklys. Na, ir likviduoti „kilnojamasai turtas“, kurio, atrodo, nemažai buvo. Daug turėjau vargo su šienu, kurio buvau prisipirkęs žiemai, nes jau buvo įpusėjęs rugpiūčio mėnuo. Mano kaimiečiai, „Litovkos“ gyventojai ir „savi žmonės“ pilname kaimo tarybos sąstate aplankė mano kiemą, šį tą paderėjo ir, nieko nenupirkę, paskelbė man, kad šieną parduoti svetimo valsčiaus gyventojui uždrausta. Mat, jie žinojo, kad svetimo valsčiaus rusas už šieną man siūlė gerą arklį su vežimuku ir pakinklais. Tat, pavydą gieždami, „savi žmonės“ šiuos mainus man uždraudė. Laimei, suradau žmogų lietuvį Andrių Sirvydį, kuris už šieną man pasiūlė vienkinkį vežimuką – lineiką, ant gerų risorų ir priedą: porai arklių šarus ir 15,000 rublių.

Mainai, žinoma, buvo padaryti slapta. Kaimo tarybininkai, valsčiaus komisarų įsakyti, visai rimtai manimi susirūpino. Tuo reikalu pabaigoje rugpiūčio mėn. jie man paskelbė, kad išvažiuoti man neleisią, o jei važiuosiąs, atimsią arklius. Naujiena nemaloni! Juo labiau, kad pastebėjau, esąs sekamas slapto šnipo savo artimiausio kaimyno Jurgio Laučiaus, kuris pas mane ateidavo kiekvieną vakarą ir išsėdėdavo iki pusiaunakčio… Kas daryti? Reikėjo šnipą apgauti. Mano „prietelius“ šnipas J. Laučius – kasdien vis norėdavo ką nors nuo manęs nupirkti. Kartą sukroviau jam visą krūvą įvairių baldų bei indų kiemo vidury ir laukiau „svečio“. Netrukus atėjo.

– Prieteliau! – sakau jam, – buvai man geras, tat visą šitą krūvą dovanoju Tamstai su maža sąlyga, kad pakaustysi mano tris arklius ir dar nukalsi 12 atsarginių pasagų kelionėn pasiimti.

– Tai ar jau važiuojate? – paklausė „prietelius“.

– Dar nežinau, kada važiuosime, bet dar noriu nuvažiuoti Saratavan, tat rytoj prašau nuo pat ryto kalti pasagas, o pavakarį atvesiu kaustyti arklius.

– Gerai, – atsakė „prietelius“, patenkintas geru atlyginimu. Tą vakarą jis manęs nebegaišino, nes turėjo nusigabenti į savo namus jam dovanotus daiktus. Mes su žmona prakaituodami tvarkėme kelionei reikalingus daiktus ir ruošėme maistą, kurio pasiruošėme apie 3 centnerius kvietinių miltų, apie 1 centnerį rūkytų lašinių ir porą maišų sausainių. Žinoma, nepamiršome ir sviesto, sūrių bei kiaušinių.

 

Kelionės pradžia

 

Rugsėjo mėn. 3 d., užbaigęs mokykloje pamokas, skubėjau pas „prietelių“ pakaustyti arklių. Pasagas radau jau gatavas ir geras. Pakaustęs arklius, įteikdamas man pasagų, jis pasisakė, kad šį vakarą pas mane neateisiąs „pasišnekučiuoti“, nes esąs pavargęs. Bet už tai šeštadienį, – rugsėjo mėn. 4 d. „prietelius“ atėjo gana anksti, kai jau buvo apie 10 val. vakaro, aš, paliepęs žmonai svečią pavaišinti arbata, nuėjau baigti ruoštis. Kai „prietelius“, gerdamas arbatą, klausinėjo, kada važiuosime Lietuvon, pasakiau, kad greičiausiai šį rudenį neišvažiuosime, nes jau vėlu… O tuo metu arkliai tvarte baigė ėsti paskutinę šioje vietoje kviečių porciją (avižos ten neauga) ir pakinkyti laukė tik patogios valandos išvykti. Kieme stovėjo paruošti vežimai, o klėty kelionėn pundai. Labai susijaudinę abu su žmona nekantriai laukėme, kada mus apleis nuobodusis svečias. Laikas buvo patogus. – Šeštadienis. „Savi žmonės“ negreit pastebės mūsų išvykimą; „prietelius“ irgi iš ryto neateis, nes žinojo mus šventadieniais važiuojant bažnyčion į Čiornapadiną. Tik 6 metų Jonukas ir 1½ metų Julius ramiai miegojo, o gal sapnavo tą būsiančią vargingą kelionę… Pagaliau „svečias“ paliko mus ramybėje.

– Gal šiąnakt nebevažiuosime, – susijaudinusi prabilo žmona. – Juk jau 12 valanda!..

– Gana tiems kraugeriams mus bevarginti! kelk, ruošk vaikus, – trumpai pasakiau žmonai ir išėjau arklių kinkyti.

Už pusvalandžio, darydami ant savęs ir vaikų Švento Kryžiaus ženklą, amžinai apleidome šį mums nesvetingą kraštą, nė vienam nepasakydami sudiev: nebuvo kam, nes tie, kuriems būtume broliškai paspaudę rankas, kurių vaikelius mokiau šventojo tikėjimo, buvo pasižadėję išvažiuojant atimti arklius. Tat reikėjo suspausta širdimi padaryti slaptai, patį vidurnaktį. Laimė, kad nereikėjo važiuoti per kaimą. Man, kaipo mokytojui duotasai namas, stovėjo viensėdyje, tolokai nuo kaimo ir kelias pro mūsų namą suko tiesiai į vakarus, o kaimas stovėjo į žiemių rytus. Mums išvažiuojant nė šuo nesulojo. Tat įvyko 1920 m. rugsėjo iš 4 į 5 naktį.

 

Pirmas nepasisekimas ir pirmas pasisekimas

 

Išvažiavę iš kiemo, važiavome be kelio tiesiai į vakarus, į didžiulio prūdo užtvanką, išilgai kurio ėjo kelias nuo kaimo į plačius laukus.

Kad tik greičiau pervažiavus prūdo užtvanką: ir jau būsime kito valsčiaus, kito kaimo žemėje… Bet vos arkliai žengė ant pylimo, kaip kažkas, lyg lūždamas, sutraškėjo. Pasirodė, kad, vežimui važiuojant ant pylimo ir kiek pakrypus, užpakalinė ašis, neatlaikydama krovinių sunkumo, sulinko, ratai sukrypo, pradėjo lūžti stebulės.

– Perankstyvas nepasisekimas, – pamaniau apžiūrėdamas ratus.

Žmona, tokio nepasisekimo išgąsdinta, patarė grįžti atgal ir ramiai pasilikti buvusiuose savo namuose iki įsigysime naują vežimą: juk apie mūsų mėginimą pabėgti niekas dar nežinojo.

Bet aš buvau neperkalbamas ir norėjau savo laimę išmėginti iki paskutinio galimumo. Važiavome toliau, bet širdis iš baimės drebėjo, pamanius, kas bus, jei nuvažiavus į tirlaukio vidurį iškrypę užpakaliniai ratai baigs lūžti… Tada pastebėtas, būsiu grąžintas atgal ir… sudiev šiai ašarų pakalnei! Bet koks vargas po to laukia mano šeimą? Šios mintys skatino mane nuvažiuoti iki kaimų, kurių gyventojai manęs nepažįsta. Ir pasisekė gerai: dar prieš saulės tekėjimą jau buvome ties didžiuliu rusų kaimu, vadinamu Semionovka, apie 35 kilometr. nuo Čiorno-padinos ir Litovkos.

Mūsų dvikinkio vežimo užpakaliniai ratai atrodė liūdnai. Nežiūrint ratų negalavimo, kiek pasistiprinę ir šėrę arklius, skubėjome krapštytis toliau. Tos pačios dienos pavakarį privažiavome vokiečių kolonistų kaimą Aleksandriją. Jau buvome nuvažiavę apie 70 klm.

Vokiečiai – praktiški žmonės. Turėdami laisvo laiko (buvo sekmadienis) visu būriu apstojo mūsų vežimus ir, rūkydami pypkes, klausinėjo, iš kur ir kur važiuojame. Darė pastangų mano sugedusiems ratams ir patarė tokiais ratais toliau nebevažiuoti, bet pirkti pas juos naują vežimą.

Po neilgų derybų aš jau džiaugiausi savo nauju vežimu, poros arklių kinkomu, kiek važinėtu, bet gana geru ir tvirtu, o vienas vokiečių stūmė pašiūrėn mano sugadintą vežimą, gautą iš manęs mainais, o po pažastimi laikė triūbon susukęs visą juktos odą batam ir rankoje glamžė 50,000 rublių. Tai mano priedas prie naujo vežimo. Buvau labai patenkintas. Nors šis vežimas man ir brangiai kainavo, bet žmogus, nelaimės ištiktas, nesigaili nieko, kad tiktai vėl būtum laimingas. Vokietis gi žmogui nelaimėje – geras gelbėtojas, jei tas gelbėjimas yra jam pelningas.

Kad „geraširdis“ vokietis mainais buvo patenkintas, rodo ir tas, kad jis pasiūlė mums apsinakvoti jo pašiūrėje.

Rugsėjo mėn. 6 d. anksti išvažiavome toliau ir dar prieš vakarą pasiekėme miestą Pokrovską, stovintį ant kairiojo Volgos kranto, priešais Saratovą. Pokrovske sustojome pas pažįstamą lietuvį p. Bikelį, laikinai gyvenantį Pokrovske.

Kaip pervažiuoti Volgą, rusų vadinamą „Upių motute“. Man ne tai svarbu, kad ji „upių motutė“, bet tai, kad toji „motutė“ neturi tilto, o platumo šioje vietoje apie 7 kilometrus ir, vėjui užėjus, banguoja kaip jūra.

Paprastai keleiviai su arkliais ir vežimais pervežami šitaip: keleiviai suvažiuoja ant didžulės eldijos, o tą eldiją, ant lyno pririštą veža mažas garlaivukas. Tai paprastas dalykas, ir kam čia daug sukti galvą – važiuok ant eldijos ir už valandos jau būsi kitame Volgos krante.

Pas mus, Lietuvoje, čia būtų tik vieni juokai, bet pas bolševikus yra kitaip: jie kur tik gali, ten daro žmogui įvairių kliūčių. Tad ir upę Volgą pervažiuojantiems buvo nustatyta kiek vienam žmogui leidžiama persivežti per Volgą maisto produktų. O tuo metu buvo leidžiama: 1 žmogui 20 svarų duonos arba tiek miltų, 2½ svaro mėsos. Mes 4 žmonės vežėmės apie 3 pūdus sausainių, 12 pūdų gerų kvietinių miltų, apie 3 pūdus lašinių, bent 1 pūdą sviesto. Žodžiu, buvo apsirūpinta visai kelionei kaip maistu, taip rūbais bei autuvais.

Tat reikėjo rimtai pagalvoti, kaip čia padarius kad „draugai“ neatimtų.

Apie 4 pūdus miltų 2-jų pažįstamų vyrukų pagalba pergabenome per Volgą nakčia mažame laively; tiems vyrukams atidaviau 1 pūdą, mums liko 3 p.; nerasdamas išeities, 4 pūdus miltų sumaišiau su pelais, tuomi paruošdamas gero pašaro arkliams. Tačiau likusius 4 pūdus nebežinojau kaip ir kur padėti. – Per upę nakčia gabenti jau bijojau: labai rizikinga pakliūti į bolševikų žvalgų nagus, kurių nemaža važinėdavo po Volgą. Tikra, kad Dievas žmogui siunčia pagalbą. Besirūpinant, kaip čia per tą Volgą pervažiavus, štai ateina pas p. Bikelį kareivis – raudonarmietis lietuvis. P. Bikelis tuoj pradėjo klausti atėjusiojo, kaip čia būtų galima susitarti su kontrolės kontora, keleivių per Volgą pervežimo įstaigoj, kad mus su visu turtu, net kratos nedarę, perleistų. Mat šis kareivis minėtoj kontoroj tarnavo.

Kareivis prižadėjo pasitarti kontoroj su vyresniais ir tą pat vakarą mums pranešti. Aš, žinoma, pažadėjau „draugams“ gerus pusryčius. Vakare kareivis pranešė, kad rytoj lygiai 8 val. r. būtume ties pervežimo kontora ant upės kranto su visais vežimais. Pasiruošę važiuoti per Volgą. Dar iš vakaro susitarę, anksti rytą jau buvome ant Volgos kranto. Laukiančių pervežimo jau radome daug.

Vaikštau po prieplauką nuliūdęs ir mąstau, kas bus!.. Štai ateina jau mano pažįstamas kareivis.

– Na kaip, – sakau, – ar pervažiuosime?

– Pervažiuosite! Tiktai žinoma…

Nedavęs jam baigti sakyti, prisivedžiau prie vežimo ir padaviau jau prikrautą pilną kibirą kiaušinių, apie 2 kilogr. lašinių ir tiek pat sviesto. Kai kareivis grįžo su tuščiu kibiru ir pasakė, kad „draugai“ saką, esą mažoka duota, dar įkišau jam užantin didelį džiovintą lietuvišką sūrį, sakydamas, kad tai „paskutinis“.

 

Ant pervažo

 

Vos tik kiek nuplaukėme nuo kranto, kaip prasidėjo vežimų krėtimas. Vienas kratos darytojas, augalotas, raupsuotu veidu, ilgais suveltais plaukais ir tokia pat barzda, prišokęs prie mūsų vežimų riktelėjo: – „čji eti podvody?“ (Keno tie vežimai?)

– Mano, – atsakiau, žiūrėdamas į jį nustebęs.

„Vykladai!“ (iškrauk!), – dar smarkiau riktelėjo burliokas ir šoko prie vežimo.

Maniau esąs apgautas… Bet tuo tarpu iš kito galo atskubėjo kitas „draugas“ ir akies primerkimu nusivedė manąjį nemalonųjį svečią. Tuo ir užsibaigė mūsų vežimų krėtimas.

 

Saratove

 

Pervažiavę Volgą, jautėmės lig kitoje valstybėje: beveik buvo užtikrinta, kad čia mūsų jau niekas nebepavys, – nežinos, kuriuo keliu nuvažiavome. Tat po visų baimių nutarėme iš Saratovo išvažiuoti kitą dieną ir būtinai vakare, sutemus, kad ne taip būtume pastebimi.

Koks tai Slavinskas Jonas man patarė Saratove nusipirkti druskos, už kurią galėsiąs kelionėje gauti, ko norėsime. Šis išmintingas patarimas vėliau pasirodė labai naudingas, nes už 2 pūd. druskos, kuri Saratove kaštavo po 10.000 rublių, visai kelionei pakakome arkliams avižų, mainydami pusę svaro druskos ant pūdo avižų.

Kitos dienos vakare, besiruošdami tolesnei kelionei, pastebėjome, kad esame apvogti: iš vežimo buvo pavogta lietsargis ir šiek tiek stalo indų.

Apleisdamas Saratovą, įmečiau pašto dėžutėn laišką, adresuotą Krasniaukos valsčiaus valdybai (jo žinioje buvo mano vedama „Litovkos“ mokykla). Laiške buvo paliktojo mokykloje valdiškojo turto sąrašas ir parašyta, kad jau išvykau Lietuvon. Tai buvo paskutinis mano raštas Rusijos valstybės taryboje ir rusiškai rašytas.

Kadangi jau buvo vėlus vakaras, tai, išvažiavę iš miesto ir privažiavę pirmąjį kaimą, sustojome nakvoti. Dienai išaušus, pastebėjome ryškų gamtos pakitėjimą, ko nakčia važiuodami dar nebuvome pamatę: nuobodūs tyrlaukiai pasikeitė lapuotais miškais, – daugiausia beržais ir ąžuolais, bet nesimatė nei pušų nei eglių. Dešiniajame pavalgyje pastebėjome ne vien gamtos pasikeitimą, bet ir žmonių buvo kitaip gyvenama: dauguma jų mažažemiai, bet gyvena pasiturinčiai, trobesiai geri, mūriniai, degtų plytų. Mat, žemė čia labai derlinga – juodžemis su molio podirviu.

Šiaip nieko įdomaus čia neteko pastebėti, jeigu neminėti čia jų savotišką javų kūlimą. Įsivaizduokite mūsų malkų piovėjų vadinamą „ožį“, ant kurio padeda malkų pagalį piaustyti, tik tas „ožys“ padarytas ilgas, bent 3 sieksnių. Tą „ožį“ pastato klojime ir ant karties, jungiančios „ožio“ kojas, stato javų pėdus, varpomis viršun. Kambliais apžargindami kartį, iš šonų dar uždeda po kitą kartį, kad pėdai nevirstų šonan. Šitaip surikiavęs pėdus, kūlėjas ir eina tai vienu, tai kitu šonu su kultuvu rankose, mušdamas per pėdų varpas, kaip Krivė – Krivaitis, duodamas atgailą nusikaltėlių eilei lazdos smūgiais!

Kita šio krašto įžymybė tai didieji keliai – vieškeliai, vietoje rusų vadinami „gostinėe“. Šie keliai taisymo nėra matę nuo pat jų pravedimo, o pravesti jie yra, tur būt, nuo Rusijos Valstybės kūrimosi, nuo pirmųjų jų kniazių – kunigaikščių laikų, greičiausiai IX ar X amžiuje. Pažiūrėjus į tokį kelią, atrodo, kaip dideliame mieste geležinkelio stotyje bėgiai. Tai ratų išpiautos vėžės. Bet tik tos vėžės gilios, kad vietomis ratas (tekinis) nesiekia dugno, bet ratas pasikaria ant stebulės. Tokių vėžių išilgai kelio eina bent 10–12, nes bendras kelio platumas 30 sieksnių! Bet vargas keleiviams, susitikusiems vienose vėžėse… tenka vežimas iš vėžių kelti, o jeigu prikrautas, tai pirma kroviniai iškrauti! Bet visuomet važiuojant dešiniu šonu, tokie susidūrimai retenybė. Tarpovėžėse auga maistinga žolė ir kelias, iš šono žiūrint, atrodo kaip koks dirvonas. Po kiek didesnio lietaus šios vėžės virsta srauniais upeliukais. Tai tokiais, keliais, garsios Saratovo ir Tambovo rėdybos. Nuo Saratovo iki Tambovo atvažiavome be žymesnių nemalonumų, neskaitant tų, kada vienas kitas „frontovikas“, taip save vadindavo buvusieji kare kareiviai, pareikalaudami parodyti dokumentus ir tokiais atvejais visuomet gaudavau barti už tai, kad dokumentai ne mašinėle rašyti: mat, vargšai, nemokėjo rankraščio skaityti.

Daug vargo turėjome, besiklausdami kelio nuo vieno iki kito didesnio miestuko, kurių protarpiai būdavo nuo 30–70 kilometrų, kurių paprasti kaimiečiai negalėdavo paaiškinti. Bet laikydamiesi rytų – vakarų krypties, nelabai jautėme šį skausmą, nebent ūkanotomis dienomis būdavo sunkiau susivokti.

Už tat tikro vargo turėjome naktį su nakvynėmis. Jau pradedant Tambovo rėdyba, nuo senų laikų pagarsėjusia plėšikų ir galvažudžių kraštu, nė pas vieną gyventoją negaudami užeigos nakčiai, atpratome jos ir prašyti. Bet kur suradę prie kelio geresnės žolės arkliams pasiganyti, sustodavome čia naktavoti, pavesdami save Dievo Apvaizdai. Taip naktavodavome ant lauko ir tokiomis naktimis, kada ant balų užsitraukdavo nepramušamas ledas.

 

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.