LiteratūraVertimai
Švelnūs lietūs palis
Ir kai griaudinčio karo nutils dundesys,
Niekas nė neatmins, kad jis buvo išvis.
Jei nuo žemės paviršiaus išnyks žmonija,
Medžiai, paukščiai ir žvėrys pamirš greitai ją.
Ir pavasaris, žengiąs su ryto aušra,
Nežinos, kad jau žemėje mūsų nėra…
31.
Aš, tavo mirusi duktė,
grįžtu iš mirties mylėti bejėgiškumą,
išmokyti tave paleisti, išmokyti prarasti…
atleisti tau,
susiūti tai, kas buvai,
ir kartu sugrąžinti šešėlį
Saulei.
Erdvių rūšys
Erdvė. Ne tiek begalinės erdvės, kurių besitęsianti nebylystė galų gale sukelia kažką panašaus į baimę, ne jau beveik prisijaukintos tarpplanetinės, tarpžvaigždinės ar tarpgalaktinės erdvės, o kur kas artimesnės, bent jau iš principo, erdvės, pavyzdžiui, miestai arba užmiesčiai, metro koridoriai ar miesto parkas.
Salamandra
Jau kurį laiką mano gyvenimą veikia paslaptingos jėgos ir vis įkyriai pastoja man kelią; užčiuopiau pėdsakus reiškinio, iš pažiūros nekalto, užmaskuoto pilka kasdienybės skraiste, bet įtartinai pasikartojančio.
Dangaus žibintas
Žvaigždėmis nusėtame mėlyname danguje ir jūros platybėse ėmė siausti vėjas. Pasitikęs tamsą vėjas suįžūlėjo. Jūra sujudo. Laivą mėtė tarp bangų. Moteris pradėjo atsargiai ridentis. Atsitrenkusi į pasliką girtą jūreivį, neatkreipdama dėmesio ištraukė jo durklą ir ridendamasi vėl sugrįžo šalia antrojo belaisvio. Staiga laivo sargybinis sušuko:
– Audra!
Nuskambėjo pavojų skelbiančio rago garsas. Visi sukluso. Jaunasis belaisvis, laukdamas tinkamos akimirkos, pasiliko gulėti. Kažkas pagriebė virvę, kažkas stengėsi suskleisti bures. Staiga pakilęs jaunasis belaisvis svyruodamas pasiekė prie laivo pririštą virvę.
Be pavadinimo
Galvoju greitai, kaip žiurkė pranyksta
po žeme. Mano
spalis ateina į miestą nuogas,
nešinas kibiru vandens; po kelių valandų
prasideda revoliucija. Drebėkit, kambarių gyventojai,
dabar bulvarai bus grįsti čiužiniais.
Drebėkit, kambariai, jus apstatys eilėraščiais.
Sportinė dvasia
Tarptautiniu lygmeniu sportas atvirai mėgdžioja karą. Tačiau svarbiausia čia ne sportininkų elgesys, bet požiūris žiūrovų (o podraug su jais ir tautų), kurie dėl šitų absurdiškų kovų tiesiog įsišėlsta, rimtai – kad ir trumpam – įtikėję, jog bėgimas, šokinėjimas ir kamuolio spardymas yra tautos vertės išmėginimas.
Braškės
tavieji keliai tarp manųjų
mėlynos lėkštės ant mūs kelių
braškės žvilgančios
kaitrioj saulės atokaitoj
dažėm jas cukruj
žvelgdami viens į kitą
Birobidžanas
Laikas yra linija. Jis juda lyg linija. Ne, ne ant linijos ar išilgai jos. Ne linijiškai. Visas laikas yra linija. Kartais tiesi, prašukuojanti šios Žemės kraštovaizdžius iš rytų į vakarus. Taip laikas juda kas dieną, tai maloniai panirdamas kaip pirštai mylimojo plaukuose…
Leninas
Vasylis tą vakarą iš sielvarto prisigėrė. Ne dėl to, kad labai mėgo tą marmurinį Leniną, bet, pirma, jis buvo prie jo pripratęs, o antra – turi juk būti tvarka. Kaip čia dabar? Stovėjo sau paminklas kelis dešimtmečius, o čia atėjo ir nugriovė! Vėliau jis pasidalijo sielvartu su priešais gyvenančiu Ivanu, buvusiu klubo vedėju. Po drauge išgerto butelaičio Ivanas sąmoksliškai mirktelėjo ir nusitempė Vasylį į daržinę.
