LiteratūraProza
Prima Aprilis. Apie ką burba medžiai miške naktį balandžio pirmąją
Sapnavau, kad gyvenu po žeme, kažkokiuose didžiuliuose tuneliuose. Ir ne vien aš, tai atrodė kaip ištisas požeminis miestas ar bent nemaža gyvenvietė.
Žvėrynas
Sušilti bandydavau rytinės pamainos troleibusuose, kurie dažniausiai atvažiuodavo sausakimši. Tai gelbėjo neilgai – termometro stulpeliui nukritus žemiau 20 laipsnių šalčio senų troleibusų durys, būdavo, neužsidaro. Liūliuodavau tada per Liubarto tiltą nosį į šaliką įkišusi, guosdamasi, kad į priekį. Darbe prasiblaškyti taip pat sekėsi sunkiai.
Giliai kapstantis
Darbštuolis kasdien kastuvu žemę kasė. Įvairias užduotis kėlė sau, atkasęs užduotį, dar giliau kapstė, šachtininkus, archeologus seniai pralenkė ir atkapstė šaknį, nuo kurios viskas prasidėjo. Viską apie viską sužinojęs, gavo įsakymą iš aukščiau viską padėti į vietą ir nekelti į viešumą. Vėl kasė, kasė, kol užkasė, bet pėdsakai liko.
Dėlių šalis
– Taip visą laiką žmogus ir gyvena labirinte tarp nevilties ir vilties, pastarąją matydamas kaip priekyje šokinėjančią žuvį. Kartais vydamasis net ištaiko sekundei priliesti sprūstančią jos uodegą, – gražbyliavau aš tada, norėdamas, kad ji patikėtų tuo, ką kalbu. Žiūrėjau į nuostabų jos siluetą, tamsius, banguotus plaukus, atsispindinčius virpuliuojančioje srovėje. – Nėra tos žuvies, niekad nemačiau jos, – tada pasakė…
Čia yra šuo
Kad Paulius namo parvyksta autobusu, netikėtai sužinojau iš savo antros eilės tetos užvakar vakare. Tai buvo retas, atsitiktinis mano skambutis labiau iš pareigos jausmo, kada suvoki, jog seniai nieko nežinai apie tai, kaip gyvena tavo kad ir tolimi giminės, antros ar trečios eilės pusbroliai. Apie Paulių taip pat nieko nebuvau girdėjusi mažne dešimt metų, o gal ir daugiau, žodžiu,…
Malvinos suknelė
Ji buvo dar šilta. Užkrito taip tyliai apgobdama, kad valandėlę jis stovėjo ant bedugnės krašto, nedrįsdamas nei kvėpuoti, nei vyriškai nubloškęs drovesį žengti dar vieną, lemtingąjį, žingsnį. Ta šiluma, suprantama, nebauginanti, turėjo kažkokį laimės kvapą – tai galėjo būti koklinės krosnies, saulėje įkaitusio, vėjo šiaušiamo katės kailio, tamsoje smilkinius švelniai ir atsargiai liečiančių moters delnų kvapas, ji buvo jam…
Užuolaida
Kasdien po mokyklos užsukdavo į dirbtuvę pas Germaną: kartais ruošdavo ten pamokas, kartais skaitydavo, retsykiais gurkšnodavo karštą vyną, sušildydavusį niūriais žiemos vakarais, būdavo, blevyzgodavo šį bei tą, aišku, niekada neišduodama tikrosios priežasties, kodėl namo nesiskubina.
昌樹
Kaip galiu smerkti tą, kuris narsiai kovėsi už savo tėvynės garbę, nors tėvynė ne kartą savo garbę pamiršo – siuntė žudyti dėl garbėtroškos ir turtų. Prieš tėvynę tu niekuo nenusidėjai. Tik ji prieš tave. Prieš dievus? Dievai seniai nuo žmonių nusigręžė.
Orchidėja
Miegojo neramiai, nuo išgerto vyno galva buvo sunki, troškino. Jai rodėsi, kad iš kambario kampo, kur stovėjo orchidėja, ją kažkas stebi. Pagaliau užmigusi sapnavo, kad palinkusi prie senosios kaimynės karsto mato jai ant akių uždėtus du baltus orchidėjos žiedus. „Niekaip nenorėjo užsimerkti“, – šalia karsto rypavo giminaitė. Gretai pažvelgus į senutę dar kartą, ši stebeilijo į ją tuščiomis akiduobėmis – žiedams pakilus tarsi didžiuliams sunkiems vokams.
Elektros energija
Tai įvyko švintant. Kūdikis inkubatoriuje nustojo kvėpavęs. Įsitikinęs, kad žmona miega, Gofmanas atsargiai priėjo prie mažylio, palietė jo stingstančius kumštelius ir paėmė ant rankų. Tada nunešė į elektrinį krėslą ir saugiai pritvirtino dirželiais.
