MONIKA BALTRUŠAITYTĖ

Užuolaida

 

Romano „Inkilinės“ fragmentas

 

Kasdien po mokyklos užsukdavo į dirbtuvę pas Germaną: kartais ruošdavo ten pamokas, kartais skaitydavo, retsykiais gurkšnodavo karštą vyną, sušildydavusį niūriais žiemos vakarais, būdavo, blevyzgodavo šį bei tą, aišku, niekada neišduodama tikrosios priežasties, kodėl namo nesiskubina. Kai sutemdavo, gal trisdešimt penkis kartus atsiklausęs, ar nereikia palydėti iki pat durų, jis pėdindavo su ja link stotelės, palaukdavo, kol atvažiuos autobusas, įsodindavo, apkamšydavo, pabučiuodavo, pamojuodavo ir paprašydavo, kad brūkšteltų žinutę, kai grįš.

Nusibelsti iki savo dviejų kambarių butelio nuo centro užtrukdavo riebų pusvalandį. Išlipa pamiškės stotelėje, dešimt minučių pėdina paupiu iki dviaukščio daugiabučio, atrakina duris, nusviedžia batus į šoną, tėvo ir vėl nėra, turbūt mieste, prieblandoje ant sofos tįso mama, tuščiu žvilgsniu dėbsanti į televizorių, vėl „Snobo naktis“, ant grindų liūdi trys išgerti šampano buteliai, užsipuls, kad netvarkau namų, galbūt ims siautėti, gal šįkart tėkš šlapią skudurą į veidą, išgins šveisti dušo plytelių, nors jau vėlu ir metas miegoti, bet jai nė motais – kai šampė liejasi laisvai, kai gurkšnoji kiekvieną dieną ir kiūksai ant sofos nekeldama kojos iš namų, natūralu, kad ir laiko nuovoką gali prarasti. Svetainė skendi cigarečių smoge – namuose balkono nėra, į lauką eiti tingisi, o ten dar ir šalta, tad greičiausiai nusprendė rūkyti prie lango. Puiku, pagalvojo, bent jau neužuos, kad pati grįžau apsirūkiusi, gal prasliūkinsiu tykiai ir šįkart neprisikabins? Taip ir padaro: pakabinusi paltą, lėtai ir atsargiai, tarsi grindų parketas būtų padengtas plonyčiu ledu, bet kurią akimirką galinčiu trūkti ir pasiglemžti ją į šaltas gelmes, ant pirštų galiukų tipena savo kambario durų link, nedaug beliko eiti, jos jau čia pat, griūsiu į lovą su rūbais ir išbūsiu iki ryto, kol išsiblaivys, bet ant sofos tįsantis ir melsvoje „Snobo nakties“ šviesoje skendintis siluetas sukruta ir ją sustabdo mieguistas, apgirtęs klausimas:

– Ar jau miegojai su Germanu?

Nesinorėtų į jį atsakyti, bet mama atsakymo, rodos, nė nelaukia, tiesiog nori pasidalinti škėmiškuoju sąmonės srautu, belieka sustoti prie durų, prie savo mažyčio kambario durų, kurias šitaip norėjosi kuo greičiau atverti, už jų pasislėpti, palįsti po antklode ir išnykti, bet tenka išklausyti ilgą tiradą, iš pradžių porinamą ramiu, monotonišku balsu, vėliau – jau pakeltu tonu: nesakyk, kad nemiegojai, žinau tave kaip nuluptą, ant kaktos parašyta, kad kekšė esi, bet pagalvojau, gal ir gerai – jeigu su juo permiegosi, gal bent batus naujus nupirks, šiuos jau trečią sezoną trini, o šaunuolis tėvukas sėdi be darbo ir vaikui batų nenuperka, atseit krepšinį žaidžia, iš tikrųjų laka bare, tai pavyzdį rodo, man įdomu, ką dar, be batų, tas Germanas gali nupirkti, susirado skulptorių, geriau čiuptum teisininką, gal bent studijas padengtų, tėvelis net už komunalkes jau pusę metų nemoka, kraustysimės, sakė, varysim sargauti pas kažkokius buvusius jo bendradarbius, galėsime ten ir gyventi, o butą parduosim, ko čia spoksai kaip pabučiuota, gal tik dabar sužinojai, nesakyk, kad negirdėjai, tai va, brangioji, pagalvok, su kuo geriau pasidulkinus, kad nereiktų kaime sėdėti ir lapų grėbti, padėkok tėvukui, kad taip šauniai tavim pasirūpino, dar čia žiopsai, pyzdink miegot nespoksojus!

Jos mama kadaise baigė lietuvių filologiją, seniau redaguodavo knygas ir jai išties neblogai sekėsi, bet jau dešimtmetį niekur nedirba ir nekelia kojos iš šio mažyčio, dviejų kambarių buto – kai tėvui pasiūlė neblogą valdišką darbą, nusprendė, kad dirbti neapsimoka. Kam dirbti, jeigu yra, kas išlaiko, belieka rūpintis namų švara, maistu ir jaukumu? Švara ir maistu mama visada pasirūpina iš širdies – mėgsta šveisti grindis, siurbti kambarius bent tris kartus per dieną, o daržoves perlieja verdančiu vandeniu, šitaip išžudydama bakterijas.

Popierinės buto sienos kiaurai praleidžia visus garsus, tad kiekvieną vakarą Augustė girdi, kaip tėvai riejasi, o per pilnatį, kai mama virsta vilkolakiu ir prisireikia ne trijų, bet penkių butelių šampano, nutinka dar įdomesnių dalykų. Dažniausiai abu būna girti, kaip nutiko ir tąkart, kai prabudo paryčiais, mažyčiam kambarėliui skendint šaltame mėnesienos pliene, apšvietusiame net tingiai ore levituojančias dulkeles. Kitame kambaryje mama klykė, inkštė, vadino tėvą svolačiumi ir trankė kumščiais sienas tol, kol pasigirdęs tas duslusis garsas privertė ją pašokti iš patalo ir nubėgti pasižiūrėti, kas gi ten vyksta.

Tėvas mamą pastūmė, krisdama ji trenkėsi į spintelę prie lovos, prasiskėlė galvą, jos kakta tekėjo burgundiško raudonio srovė, ji kūkčiojo, tėvas stovėjo sutrikęs. Jos akys, išvydusios tarpduryje sumišusią Augustę, išsprogo, ant kaktos iššoko melsva, stora, kraujo prisirpusi gysla, kaire ranka ji sugraibė nuo palangės elektrinį žadintuvą ir sviesdama dukros pusėn palydėjo savo firminiu tu dėl visko kalta. Tėvas stovėjo sutrikęs, ji kūkčiojo, tėvas vis dar stovėjo sutrikęs, o burgundiško raudonio srovelė ir toliau lėtai tekėjo, tik šįkart jau dviejose kaktose. Gustė nespėjo pasitraukti.

Tą naktį, tiksliau, tą ankstyvą rytmetį, ji ramiai nusiplovė kraują nuo kaktos, nupėdino į savo kambarį, atsigulė į lovą, susisuko į kamuoliuką ir pabandė užmigti. Kai užmigti nepavyko, įsivaizdavo, kad tą padaryti padės užuolaida, tuoj nusileisianti ir nukelsianti į kitą, tolimą, erdvę. Nuo to karto kiekvieną vakarą prieš užmigdama ji galvodavo apie užuolaidą, migdančią kaip važiavimas naktį aplytu greitkeliu, kaip kūdikis, lėtai geriantis pieną iš buteliuko, kaip garsas, kurį skleidžia moteris, ilgu, aštriu nagu braukianti per įtemptą audeklą.

 

 

Nėra ko mokytis – vis tiek gausiu du ir niekur neįstosiu, eilinį kartą porina Mortai ir pati savimi netiki. Gintė pradėjo lankytis pas visus įmanomus korepetitorius, užsirašė net į papildomas biologijos pamokas, nors tikimybė, kad laikys biologijos egzą, lygi tikimybei, jog po mėnesio įvyks apokalipsė, dangų raižys kamuoliniai žaibai, pasaulio didmiesčiuose atsivers prarajos ir bedugnės. Morta ir Augustė į šį reikalą žvelgė racionaliau – užsirašė tik pas visų išgirtą istorijos korepetitorių.

– To egzo šiaip ar taip reikės, – aiškina Morta. – Matkės nelaikysiu, lietuvių ir anglų egzams galima pasiruošti namie, o istorijos korepetitorius nepakenks – puikūs atsiliepimai, gerai paruošia, sudėlioja pagrindinius akcentus ir kaina nesikandžioja.

– Kaina mat nesikandžioja, – ciniškai atkartoja Augustė.

Išvydusi Mortos nuostabą, nutyla, nes nejau imsi ir prasižiosi, kad jau treti metai jos šeimoje bet kokia kaina kandžiojasi, savo smailiais, pageltusiais dantukais įsikibdama į akcines maisto prekes, nukainotą buitinę techniką, nejau pripažinsi, kad naują žieminį paltą turėsi ne sausį, kai jo labiausiai reikia, bet gegužę, kai prasidės akcijos ir išpardavimai, o vasarines basutes nusipirksi tik vėlyvą rudenį? Bepigu jai pezėti apie nesikandžiojančias kainas, kai gyvena pasiturinčioje šeimoje: reikia naujų batų – paprašai ir yra, norėsi eiti pas korepetitorių – pirmyn, vaikeli, mokslams pinigų negaila. Jos nė trupučio negraužia sąžinė, jog tąkart, kai susitiko su Solveiga aptarti išversto filmo, Augustė lyg tarp kitko užsiminė, kad anglų kalba jai visąlaik sekėsi daug geriau.

– Stengiuosi padėti, bet Mortai sunku. Jai visada sunkiau sekėsi, reikia daug dirbti, o man anglų – lyg gimtoji, – nekaltai šyptelėjusi leptelėjo kavą siurbčiojančiai senutei, tuo metu nervingai besitaisančiai ant nosies nusmukusius akinius.

Morta buvo išėjusi į tualetą. Nė žodžio nepratarė sena ragana, tik krenkštelėjo ir keistai įsispoksojo į grįžusią Mortą, o vėliau pasiūlė jai filmus versti vienai. Beprotiškas, kvailas, desperatiškas buvo šis Augustės žingsnis, bet dėl to nė kiek neapmaudu – nors nieko neišlošė ir viską prarado, mat senė, pasirodo, buvo Mortos suokalbininkė, tačiau ji bent stengėsi, bent pabandė įsikibti tos akimirkos šiaudo.

Ciniškoji, žodžio kišenėje neieškančioji, visada linksma, plačiai, lyg būtų laimėjusi lošimą „Jėga-3“, besišypsanti Augustė. Augustė, kuriai sekasi, kurios stiprybės – technologijos ir muzika, kuri angliškai tauškia taip, lyg būtų gimusi Amerikoje. Augustė, kurią kabina visi diedai ir kurios vienintelis noras, spurdantis lyg narvelyje uždarytas žiurkėnas, yra dingti iš čia kuo toliau. Kasnakt susmukusi į lovą savo sandėliuko dydžio kambarėlyje, priglaudusi skruostą prie vėsios pagalvės ir apsiklojusi šilta, pūkine jos kvapo ir prisiminimų prisigėrusia antklode, ji užsimerkia ir laukia – jau tuoj nusileis užuolaida, jau greitai ji kris į miegą ir viskas užsimirš: dušo plytelės, kurių neiššveitė, ta melsvoji gysla mamos kaktoje, paryčiais nuplautas kraujas, tėvas, kuris stovėjo sutrikęs, nieko nežinantis ir neišmanantis Germanas, Morta ir begalinis jos naivumas, mokykla, baigiamieji egzai, užsimirš ir tas vakaras, kai ji eilinį kartą pėdino pamiške nuo stotelės namo, sustojo apynaujis BMW, pasiūlė pavėžėti, ten sėdintis pusamžis vyriškis kai ko paprašė ir pasiūlė 200 litų, ji sutiko ir paėmė pinigus, juk pinigų tai reikia, vyriškis buvo mandagus, parvežė namo ir išleido ne prie durų, kur gali pamatyti tėvai, bet prie šiukšlių konteinerių kiemo gale, namie išsiuntė žinutę Germanui, parašė, kad grįžo sėkmingai, viskas gerai, užsimirš ir to vyriškio kvapas, įsigėręs į jos plaukus ir drabužius, kvapas, kurio ji nekenčia, kuris, rodos, ir dabar tvyro jos kambarėlyje, užsimirš, kad tai buvo didžiausia jos uždirbta pinigų suma.

Ji pamirš ir Mortos verkšlenimus apie poną Fantastiką, kaip ji kentėjo sėdėdama jam ant kelių per Naujaką, o vėliau, jau ankstyvą pavasarį, nuvykusi su Goda į Preilą, vieno vakarėlio metu ir vėl susitiko, jis pasiūlė merginoms prasilėkti iki jūros, jos įsėdo į automobilį, o Fantastika, pasirodo, buvo išgėręs – isteriškai spaudė greičio pedalą, išlėkė į priešpriešinę eismo juostą, gale tupinčios kvaišelės pradėjo klykti, įsakė jam sustoti ir išvadino glušpetriu, vajei, kokį siaubą patyrė, tikras egzistencinis košmaras, bet ir jis pasimirš jau visai greitai, kai tik nusileis užuolaida. Užuolaidos laukia ne tik Augustė, bet ir visi jos kambarėlio daiktai: netvarkingas rašomasis stalas, ant jo sumesti sąsiuviniai ir vadovėliai, snūduriuojantis kompiuteris, apdulkėjusi žvakidė, užtrauktos žaliuzės, spinta, joje tvarkingai susiglaudę drabužiai, virš lovos kabantis Trento Reznoro plakatas, pūkuotas kilimėlis ir minkštosios šlepetės.

Belaukiant užuolaidos, gali išgirsti kliuksėjimą radiatoriuje, šaldytuvo burzgimą, pravažiuojančios mašinos ūžesį, tolimą šuns lojimą – visi šie garsai, kaip ir daiktai Augustės kambaryje, laukia, kol bus galima persikelti į kitą, palaimingą, erdvę, kurioje neegzistuoja melsvoji gysla, Germanas, Morta ir inkilas, kakta lašantis kraujas, apynaujis BMW, pusamžis vyriškis, du šimtai pagalvės užvalkale paslėptų litų ir tas kvapas, kurį norisi nusiplėšti su visa oda. Daiktai ir garsai pasiruošę miegui, tereikia sulaukti, kol ji pasirodys. Vokai apsunksta nuo kambario tamsos, jau tuoj bus galima atsiskirti nuo kūno ir išplaukti į tirštą sapnų pasaulį, į kitą realybę, slypinčią už užuolaidos, vos vos pramerkus akis pro blakstienų tarpus neberegi tų šešėlių kambaryje, nerangiai slankiojusių dar prieš kelias sekundes, akys apsipranta su lipnia tamsa, dabar aušta akimirka, kai pro užmerktus vokus pradedi regėti raudonus, mėlynus, oranžinius, violetinius skritulius, sparčiai besisukančius, mirgančius lyg kaleidoskopas, žaibišku greičiu nešantis į miegą.

Bet užmigti vis nepavyksta, užuolaida nepasirodo ir ji pabando suskaičiuoti, kiek kartų šiandien nusikeikė, kiek kartų pamelavo, kiek kartų slapta apsiverkė, kai nepadeda ir tai, Augustė nusikelia į viduramžių pilį, jos tėvas yra kunigaikštis, jie turi daugybę tarnų ir greitai įvyks jos vestuvės su jaunikiu, kurio dar nėra regėjusi. Išaušus vestuvių dienai, išvysta, kad tas jaunikis, pasirodo, vaikšto sukumpęs ir keistai pasišokčiodamas nuo vienos kojos ant kitos, jis įtartinai primena vieną pažįstamą. Ne, tai nepadeda užmigti kaip ir įsivaizdavimas, jog slampinėji po savo namo laiptinę aplankydama visus butus iš eilės, jų kambariai tušti, nėra nė gyvos dvasios, tad gali apžiūrinėti kaimynų daiktus, sėdėti jų krėsluose, varstyti šaldytuvų duris, nubraukti dulkes nuo knygų lentynose, žvalgytis po virtuvines spinteles, perdėlioti prieskonius, arbatas ir kruopas, gyventi jų gyvenimus.

Kai ir tai nepadeda, ji nukeliauja į inkilą, į jaukią antro aukšto terasą, kurioje amžinai vyksta vasara, o kareivėliai susisukę į pledus gurkšnoja sidrą ir kalba apie gyvenime retsykiais sušmėžuojančius svolačius. Virš jų galvų pakabintas žvaigždėtas, juodas dangus lyg milžiniškas ekranas transliuoja nepažintą erdvę, kurioje neryškiai, it pro purviną stiklą regi pilkame horizonto dryžyje pranykstančią jachtą, modernių pastatų maketus lipdančią Godą, užmiesčio namą su žalia veja, kuria laksto auksaspalvis retriveris, žolė purškiama vandeniu ir šuo, visai kaip reklamoje, gaudo besisukančią čiurkšlę. Name gyvena Gintė, auginanti vaiką su vyriškiu, nė iš tolo neprimenančiu Guminio, kas taip pat nepadeda užmigti.

Tada Augustė išskrenda į tolimą miestą su naujais žmonėmis, kai kuriuos netgi vadina draugais, čia ji dirba ir gyvena jau ilgą laiką, čia į ją kreipiasi kitu vardu, šneka kita kalba, čia nėra praeities, nėra tėvų, o kai kažkas apie juos paklausia, ji numoja ranka ir sako, kad nepamenanti, ar tokius kada nors turėjo. Tame mieste ji turi namelį, kuriame slampinėja ir prie kojų glaustosi juoda katė, namelyje esama nedidelės virtuvės, joje mėgsta skaityti, gamina retai, bet raudonas, musmirę primenantis virdulys su baltais taškeliais jaukiai burzgia pranešdamas apie kavos ir svajonių pertraukėlę. Jos namuose yra ir mažytė svetainė, čia stovi balta dirbtinės odos sofa ir katės apdraskytas fotelis, o užlipęs į antrą aukštą išvysti dvejas duris, vonios ir miegamojo.

Ji regi save karštoje vonioje, pilnoje snieguotų putų viršukalnių, kambaryje dega žvakės, prie vonios, kaip dirgiklis iš praeities, pastatytas tuščias šampano butelis, Gustė spokso į sraigę, nupieštą ant aprasojusio veidrodžio, nuo jos tįsta sunkūs vandens lašai, kas ją nupiešė, kaip ji čia atsirado, juk kambaryje daugiau nieko nėra, drėgnais pirštais liečia aštrų daiktą, dabar jau tikrai nusileis užuolaida, ji tikrai užmigs, bet ir tai nepadeda, todėl įžengia į miegamąjį, pasirąžo, krenta į didelę minkštą lovą, apsikloja melsva, šiuo miestu kvepiančia antklode, subanguoja klostės, ji paneria į šiltas bangas, katė ieško sau vietos, trypčioja ir nagais kabinasi į medžiagą, galiausiai susirango lovos kamputyje. Augustė pagaliau užmiega prieš tai akies krašteliu dar dirstelėjusi į užuolaidą. Ji buvo užtraukta, kažkas tai padarė už ją.

 

 

Romano rašymą remia Lietuvos kultūros taryba

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.