Literatūra
Teofilius Matulionis Peterburge, 189*
Kai ateina šventadienio popietė, tas skaidrus sulėtėjimas
ir žmonės vaikštinėja po parkus
žaidžia sviediniu, kyla ir leidžiasi apžvalgos rate
Žmonės su savo ligom ir laimėjimais
savo sielų bedugnėm: tik pagalvojus atima amą
Tėve Viljamai, tu pasenai
– Tėve Viljamai, – tarė sūnus, – pasenai,
Pražilai, ir pakaušis jau plinka,
Bet nejau tokio amžiaus sulaukęs manai,
Kad stovėt ant galvos tau dar tinka?
Apie motinystę
Kaip ir nuolat galvoju apie vaikus. Savus ir svetimus. Kaip peiliu smelkia žinios, kai vieni ar kiti vis dėlto pasirenka nelikti su mumis čia, tikrame pasaulyje. [...] Jei ir norėčiau ypatingų galių, tai savo knygomis sulaikyti vaikus – taip, gyventi yra sunku, bet atsispyręs nuo šios paradigmos, pamažėl – kruopa po kruopos – įgauni stiprybės.
Skirtingose orbitose
Labai jau keistas sapnas… Bute, kuris labai panašus į mūsų buvusį Šančių butą, – šurmulys. Didžiajame kambaryje šutvė nežinia iš kur atsiradusio jaunimo, dar Tėvelis sukinėjasi virtuvėje, o plačioje miegamojo lovoje nakvoti susiruošėme mudvi su prezidente Dalia…
Požeminis pasaulis
Praėjo jau aštuoneri metai, bet Kundrotas niekada nepamirš to žiemos ryto. Po kelių pilkų atlydžio dienų pagaliau nušvito žemai pakibusi žiemiška saulė. Dangus vėl buvo žydras. Tėvai buvo kažkur išvykę, todėl juodu su broliu dvyniu Jonu prižiūrėjo močiutė.
Mano kalėjimai Lietuvoje
1940-ųjų birželis. Pulkininkas buvo įžvalgus. Apimtas nerimo, klausydavausi radijo: Roterdamas, Briuselis, Ardėnai. Tankų „Panzer“ srautas atrodė nesulaikomas. Mano vargšai tėvynainiai, tikėjęsi išvengti okupacijos, bombarduojami italų lėktuvų chaotiškai bėga iš šalies! O kaip šioje suirutėje laikosi mano tėvai? Mokant studentus mane suimdavo tokia baimė, kad tarpais būdavo sunku kalbėti.
Aukso dulkės
Gegužės 21 d. būrys bičiulių susirinko į Jono Meko vizualiųjų menų centrą paminėti menininko, erudito Modesto Saukaičio antrųjų mirties metinių ir simboliškai uždaryti beveik tris mėnesius centre eksponuotą jo parodą „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“. Pagerbdami Modestą, skaitė savo ir kitų poeziją, prisiminė, juokėsi ir braukė ašarą.
Koncerto minia kaip trumpalaikė bendruomenė
Muzikinis skonis – ypač jei tai ne pati populiariausia muzika – dažnai atspindi gilesnius dalykus: žmogaus pasaulėžiūrą, vertybes ir tai, ko jis ieško gyvenime. Todėl koncerto minia nėra tiesiog atsitiktinis susibūrimas – tai erdvė, kurioje susitinka panašiai pasaulį jaučiantys bendraminčiai.
kai mano mama buvo karalius
Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Jaučiu motinystės skonį. Įvairų ir kintantį. Patiriu nerimą. Priimu jį. Prisimenu Rozsikos Parker mintį apie motinos ambivalenciją – jausmą būti plėšomai. Klausausi Silvios Federici paskaitos. Ji kalba apie socialinę reprodukciją, rūpinimąsi gyvybe, gyvybėmis, galintį palaikyti pasaulius.
