Literatūra
Pasiruošti viskam
Aš atsargesnis. Su aplinkiniais sudariau laikinas paliaubas. Tausoju jėgas naujam gyvenimo etapui, dėl to ir slepiuosi namuose lyg apkasuose. Politinė krizė mane aplenkia. Kai ji prasidėjo, kartais nakvodavau palapinėje ir grandydavau nuo dugno pelėsį. Tačiau išsekęs mano mažos tėvynės kūnas man atsiskleidžia ir šitaip. Žinau, pavyzdžiui, kad nuo sausio kils minimalioji alga ir kad ponia Jana per anksti iškrito iš realybės šou „Apsikeiskime žmonomis“. Paskutinio epizodo filmavimo metu ji nualpo ir ją teko operuoti. Pasak „TV Prásk“, jai buvo atliktas abortas. Vakarų Bohemijos policija uždarė nelegalią šinšilų veisyklą.
Henriko Radausko laiškas Antanui Škėmai
Mūsų meninės koncepcijos ir stiliai yra tiek skirtingi (kas, berods, pažymėta ir Jūsų rankraščio 45–46 psl.), kad mano nuomonė apie Jūsų romaną negali pretenduoti į teisingumą. Taigi kelios palaidos pastabos. Kadangi rašot fragmentų principu, tai man atrodo, kad būtų geriau, jei tie fragmentai, atskirai paimti, turėtų daugiau „vertės savy“.
Senienos ir naujienos (8)
Silpnesnes knygas mėgstu skaityti dėl to, kad jos veikia kontrasto principu – paryškina stipresniųjų gerumą. Romanas debiutinis, išleistas 300-ųjų Kanto gimimo metinių proga, bet skaityti gan įdomu dėl paties filosofo biografijos vaizdavimo, net jei jis naivistinis.
Pora romanų, šiek tiek poezijos ir dar šis tas
Apžvalgininkai ne itin mėgsta rašyti apie poezijos rinktines. Tai suprantama: dažniausiai jose spausdinami jau skelbti, dargi labiausiai pripažinti, galbūt ne tik daugelio skaityti, bet ir nesyk aprašyti tekstai, tad ką gi čia naujo bepasakysi…
Išbūti
Neduokdie
pagalvot apie prasmę,
kad nėra jos –
o vis tiek reikia būti
auga medis
vaikai
savivertė
skausmas.
Kodėl negalėjai su ja gyventi?
Ji visur nešiojosi su savim jūrą.
Kur tik eina, prasipila, išsipila.
Jūra virtuvėj, vonioj, gatvėse, miške, lovoj, spintoj, drabužiuose.
Orfiškosios giesmės vandenų dievybėms
O Nimfos, dukterys Okeano didžiadvasingo,
Namus susikūrusios gelmenuos žemės vagų vandeningų.
Slapti jūsų takai žemiškieji, o Bakcho žindėjos,
Daugiašlovės, šventos, lankose kilpinėjančios vaisių nešėjos.
Ateitis iš antrų rankų
Ką reiškia prarasti atmintį, noriu paklausti psichiatrės užėjusi į kabinetą, bet ji jauna ir atrodo rimta, gal net rūsti, į mane nežiūri, jos rašiklis pakimba ties mano ligos istorija, lyg svarstytų, kokią diagnozę įrašyti – iš akies, iš pirmo įspūdžio. „Kur paskui išeina visa ta asmeninė praeitis?“ – klausia pasakotojas Georgi Gospodinovo romane „Laiko slėptuvė“.
Apie Romą, tapusią namais
„Tu juk nekeliauji viena“, – kažkaip taip sakė ir ramino bičiuliai, kai prasitariau rudenį keliausianti į Romą. Nors keliavau turėdama konkrečius tikslus ir uždavinius, o Italijos sostinėje praleidau daugiau nei savaitę, kompanijos pritrūkdavo nebent vakarieniaujant.
Winstono Churchillio sąmojis ir išmintis
– Balsuot už tave? Dar ko! Geriau jau balsuosiu už velnią!
– Suprantu, – atsakė Churchillis. – Bet jeigu jūsų bičiulis nedalyvautų rinkimuose, ar galiu tikėtis jūsų paramos?
