Literatūra

Nuo „Bėdų turgaus“ iki „Paskutinės instancijos“

GIEDRĖ ŽIULKUTĖ Po velnių su savo skatinimais. Prie kokių idealų žengti? Koks gyvenimas prieš akis? Bala – daugiau nieko. Ar mes akli ir nežinome, kad tie, kurie deklamuoja apie idealus, aukščiau už savo snukį nemato. V. Mykolaitis-Putinas, „Krizė“ Aš išsigandau. Pirmąkart taip baisiai išsigandau.

Mito šešėlyje

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS Elena Kurklietytė. Šešėlių verpėja: laukinės Todės istorija. Romanas. V.: Alma littera, 2009. 183 p. Istorikas Edvardas Gudavičius, vertindamas Lietuvos kultūrinę raidą Europos kontekste, skyrė jai du iš dešimties balų. Pavertę šiuos balus procentais, aptiksime, kad tik 20 procentų tautiečių intelektas prilygsta modernaus europiečio mąstysenai, visų kitų pasaulėjauta ir pasaulėžvalga tebėra įstrigusios XIX ar dar ankstesnių amžių gelmėse.

Pasaulis, kuriame tylima

MARIUS PLEČKAITIS Ryszard Kapuściński. Kristus su automatu ant peties. Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys. K.: Kitos knygos, 2009. 160 p. Jeigu tikėtume skambia lyg varpeliai teorija, teigiančia, jog visų kataklizmų, nelaimių, poltergeistų ir amoralybių kaltininkas yra žmogus, tai turėtume sutikti ir su tuo, kad vieną dieną Didysis Svieto Lygintojas nusileis iš dangaus ir automatu išguldys visus blogiukus bei prikels…

„Poezijos pavasario“ datulė

MARIUS PLEČKAITIS Tikriausiai jau kokius 200 144 kartus panosėje ar viešai buvo užduotas metadimensinis klausimas: „Kas tas „Poezijos pavasaris“?“ Ir apskritai – kur man dabar per tą „Poezijos pavasario“ orgiją dėtis? „Poezijos pavasaris“ tūlam lietuviui pirmiausia asocijuojasi su emblema – PP paukšte. Ši paukštė – veikiausiai gegutė, gal jerubė. Arba Jonynas.

Šis tas apie Joną Žiežirbą

POVILAS ŠKLĖRIUS Norint išsiaiškinti, kaip Kovo 11-ąją praleido Jonas Žiežirba, pirmiausia reikia šį tą papasakoti apie jį patį, paaiškinti, kas jis toks, ką veikia, kaip ir kuo gyvena. Visų pirma, mūsų dėmesį patraukia jo pavardė. Žiežirba. Kodėl Žiežirba?

Vienatvės džiaugsmai

PHIL DAOUST Čia, kur gyvenu, atsitiktiniai lankytojai užklysta retai. Nuo artimiausios gyvenvietės trys kilometrai purvino kelio. Kaimynai – už penkių minučių pėsčiomis, ir kai miškai sulapoja, nematyti jokio kito pastato. Dieną tolumoje girdėti grandininių pjūklų dūzgesys, naktį – tik elnių riaumojimas. Aš čia vienui vienas, jeigu neskaitysime katės, ir dabar jau visą savaitę nemačiau kito žmogaus.

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, giesminyke, gyvenimas pilnas grafų, žydų ir juodaodžių. Gyvenimas pilnas pumų, net Rilke rašė apie narve uždarytą pumą, kurios vyzdžiuose pievos, rožės, Dievas ir laisvė, net tu beveik puma, nors niekada apie jas nerašei, bet sukalbėjai jas. Nei juodaodis tu, nei žydas, bet tikrai grafas ir tikrai puma. Nei grafė aš, nei puma, bet tikrai žydė ir tikrai…

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Spalio 9, antradienis Ilgų distancijų bėgikas Šiandien sūnus paklausė (o ir viena žurnalistė), kaip aš gyvenu. Atsakiau, kad jau pripratau. Nemokėsiu gyventi tada, kai išeisiu iš šito labirinto. Kada nebesi jaunuolis, o tavo gyvenimas, tavo lizdas suvisam išdraskytas. Ir paukštis nebesi.

Chevsūrų kalnuose

MARIUS ABRAMAVIČIUS Chevsūrija driekiasi šiaurinėje Gruzijos dalyje. Jei žvelgsime į žemėlapį – tiesiai šiauriau Tbilisio. Nuvažiuoti ten galima senu autobusėliu iš Tbilisio Didubės stoties. Jis rieda keturis kartus per savaitę apie trečią valandą popiet. Nė nepajunti, kaip mikliai autobusas prikraunamas kone iki viršaus visokiausių rakandų, miltų maišų. Prisėda žmonių linksmomis akimis.

“Šiaurės Atėnai”, 1997.X.31