LiteratūraEsė
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas ryto kava. o diena vis neateina. jau net žmonės peronuose laukia ne traukinių bet jos. jos laukia skautai ir skinai kinai ir tofalarai hamletas ir ofelija miltinis ir fellinis smilgos ir skroblai skrabalai ir daudytės o diena vis neateina.
Retrogradas
DAINIUS VANAGAS Nelengva išsiversti be balzganų, minties, spalvos nesuteptų akių, ypač jei esi pratęs misti kiekvienu, už save menkiau vertinamu. Pranašumo pomėgis paruošia dirvą savigarbos sėkloms, o poreikis atlieka svarbų vaidmenį atsijojant bičiulius nuo mažadvasių, luošius – nuo konkurentų. Cukriniai supančiųjų motyvai, jų bekvapės, nepadoriai lėkštos (dėl to į asmeninio įžeidimo postą besibalotiruojančios) nuomonės,
Tigro metais
DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Laukiau vasaros įsitikinusi, kad ji bus dosni šokių maratonų, fantos ir metais vyresnių berniukų. Dvi sruogos, kurias buvau pernai nusidažiusi mėlynai, žiemą nubluko, ketinau jas paryškinti ir galbūt pridėti dar vieną kitą spalvą.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Kęstuti, jau nebežinau, perskaičiau tavo tylos laišką, nepulsiu rėkti kaip įprasta – „poete tu, po kokį gyvenimą duodiesi – tas tekstas tikras tylos krateris, kur tavo tylos koralų girios žudys visus, kurie mėgins rėkauti“. Kitą rytą atrodžiau kaip Sandy Denny iš albumo viršelio.
Aš, tu ir šuo Šeolas
VYTAUTAS KINČINAITIS Malonu doroti kepsnį prie šventinio stalo. Malonu mirti meilės glėbyje. Malonu spausti bendrakeleivio ranką krentant lėktuvui. Malonu vakare grįžti į jaukius namus ar bent viešbučio kambarį ir, kažkur toli aidint šūviams, nugrimzti į patalą. Malonu stipriai apglėbti bendražygį prieš lemiamą kovą, o Pilėnuose net mirti nuo jo rankos.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas mažoji raide sakai tyla iš antikos ir lyg jaučiu tą tylą ji tarsi visu kūnu į mus žvelgiantis graikų marmuras nors man atrodo kad istorija suklastota ir nebėra nei to marmuro nei tų graikų tik tyla tyla keistos ausų nišos iš kurių nebėra ką išimti viskas jau išimta sunaudota ir sunaikinta
Paklydimai
HAROLDAS BAUBINAS Laiko Viešpats rankoje kalaviją, kruviną visą, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais. Iz 34, 6 Ryte pabudau nuo garsaus riksmo. „Kurva tu nachuj!“ – šaukė senelei pusgalvis dėdė. Dar tik penkta valanda ryto, o ta moteriškė sopančiomis rankomis ir nugara jam ima ir užkliūva.
Judančios šviesos
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Niekas tų knygų nebeperka, ir kaip jas reklamuoti?“ – skundėsi vienas leidėjas. „Daryk grafičius ant sienų“, – patariau ir, pati šios minties įkvėpta, tą patį vakarą išsipjausčiau bent kelis viršelių trafaretus. Beje, visai ne jo leistų knygų.
Visi laiškai – žirafos
AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, romantike, aš ir būčiau daug romantiškesnė, jei ne paukštis kečupuotom kojom. Tie paukščiai kečupuotom kojom – keista nesąmonė, iš tiesų tie paukščiai ir aš labai skirtingi, bet kuo mažesnė buvau, tuo buvom panašesni, ir mano kojos vis nulįsdavo į kokią lėkštę, kur kečupas.
Apie kardo logiką
VALGIS (V sūra)* Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo! 48 (44). Mes nusiuntėm Torą, kurioje vadovavimas ir šviesa; pagal ją teisia pranašai, kurie atsidavę, tuos, kurie išpažįsta judaizmą, o rabinai ir knygiai – remiantis su tuo, kas jiems patikėta saugoti iš Alacho rašto, ir jie – to išpažintojai. Nebijokite žmonių, o bijokitės Manęs!
