Sufalsifikuotas dienoraštis

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

2011 sausio 26, trečiadienis

Baigiau skaityti Saramago „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“. Gera knyga. Nors ne pačios aukščiausios kokybės. Patektų tik į antrąjį mano geriausių knygų dešimtuką. Pradžioje, kol atskaičiau iki vietos, kur Jėzus susideda su Marija Magdaliete, laikiau ją skausmingiausiu iš visų mano skaitytų kūrinių. Tačiau paskui ėmė daugėti juokelių, kurie ne tik atšipino tą skausmą, bet ir apiblausė romano metafizinį švitesį. Vis dėlto ypatingas, net sąmoksliškas mano santykis su šia knyga išliko: ji dar labiau sustiprino nuo kažin kada manyje glūdinčią idėją, kad visi mes esame parašyti. Nepamenu, kada ir kur su ja susidūriau pirmą kartą. Bet kassyk, kai ji išplaukia mano sąmonės paviršiun, drauge su jos nenuginčijamumo pojūčiu mane nusmelkia metafizinė, siaubinga ir drauge saldi, baimė: mes esame parašyti. Vadinasi, nežinome, kas su mumis atsitiks kitame puslapyje. Vadinasi, negalime būti kitokie, nei parašyta, kad ir kaip to norėtume.

Pilka, bet šviesu. Vos vos snyguriuoja ir silpnai pusto. Ant mano palangės – kalėdinis kaktusas su daug žiedų. Jo stiebai-lapai žali ir tarsi palakuoti, o žiedai – rausvi ir šilkiniai. Ir sugalvok tu man! Į tekstą, kuriame figūruoju aš, įterpti tokią žavią ir miniatiūrinę detalę…

Tai kas gi autorius? Saramago atsako tiesmukai ir paprastai: Dievas. Aš praplėsčiau autorių ratą – dar pridurčiau: Tuštuma, Absoliutas, Sąmonė… Bet nieko tai labai nekeičia. Tarkime, kad Dievas. Vis dėlto, atidavus autorines teises būtent Jam, neišvengiamai iškyla senutėlis, pelėsiais ir kerpe apaugęs aukštai, klausimas apie Dievo gerumą. Juk, kaip bežiūrėtum, visi pasaulio romano personažai kenčia, ir budistų teiginys, jų pirmoji taurioji tiesa, kad gyvenimas yra kančia, mano nuomone, yra nepajudinamas. Kitas reikalas, kad vieni kenčia lyg ir daugiau, kiti – lyg ir mažiau. Tie – atviriau, demonstratyviau, teatriškiau, o šie – paslėpčiau, užmaskuočiau, be tokių išraiškingų gestų. Vienų kančios išdėstytos daugmaž tolygiai visuose jiems skirtuose romano puslapiuose, o kitų – koncentruojasi keliose (neretai – paskutinėse) eilutėse. Tad – Dievo gerumas.

Vytautas Balčytis. Šiauliai - Panevėžys. 2010

Pirmoji mano pastaba šiuo klausimu skambėtų maždaug taip: jeigu Dievas – visai kita būtis, visai kita tikrovė, jeigu Jis – transcendencija, tai kaip mes ryžtamės Jį gaudyti savosiomis sąvokomis, suteikinėti Jam bruožus, kuriais esame aplipinti (arba ne) būtent mes? Kaip drįstame Jįjį begėdiškiausiai antropomorfinti? Juk jeigu Dievas nejaučia šalčio nei karščio, jeigu Jam negalioja laiko ir erdvės matai, jei Jis nėra nei sveikas, nei ligonis, nei nervingas, nei ramus, jeigu Jam nebūdinga užmarštis nei atmintis, tai kaip Jis gali, po galais, būti geras arba blogas?

O antroji pastaba prašytųsi būti tokia: kur jūs matėte autorių, kuriam labiau už meninę savojo teksto kokybę rūpėtų jo personažų gerovė? Argi apie tai galvodama triūsė toji epų, romanų, tragedijų ir komedijų meistrų gildija? Štai kad ir poetų tėvas Homeras – labai svarbu jam buvo puiki Melantėjo jausena, kai šitaip apie jį sugiedojo: „Ausis jam ir nosį / Kardu aštriu variniu nukapojo, išplėšė jam gėdą, / Kojas, rankas nukapojo ir patį taipgi įširdę / Jie sukapoję išmėtė po kiemą, kad šunys suėstų“? O kiek seras Williamas sielojosi dėl baltutės Dezdemonos savijautos, kai leido ją smaugti pajuodėliui Otelui? Ką jau bekalbėti apie Dantę! Galiausiai patsai Saramago: baisiai jis krimtosi dėl personažo Juozapo fizinės būklės, rašydamas: „[...] tada viršininkas apsidairė, tikriausiai pamanė, kad nukentėtų simetrija, jei paskutinis kryžius nebūtų panaudotas, kad keturiasdešimt – apvalus ir tobulas skaičius, mostelėjo ranka, vinys buvo sukaltos, Juozapas suriko ir rėkė toliau, jį pakėlė, visu svoriu pakibusį ant riešų, pervertų geležimis, o paskui dar daugiau riksmų, kai didelė vinis smeigė per jo kulnus…“? O kur dar laikinieji ir nuolatiniai vadinamųjų dvasinių kančių dariniai, išrašyti tūkstančių tūkstančiams literatūrinių vyrų ir moterų! Kiek edipų ir raskolnikovų graužte graužiasi tekstuose…  O juk Dievas – Kūrėjų Kūrėjas! Pasaulinio romano Autorius! Tai kas čia dabar drįsta Jį pančioti cenzūros pančiais? Kas žiojasi Jam priekaištauti, tarkime, kad Jis parašė būtent tokį žmonijos atpirkimo scenarijų, nors kitokių, turint galvoje Jojo visagalybę, be abejo, buvo tiek ir tiek? Jam buvo įdomus šitoks tekstas!

Bet, bet… Įdomumas čia dar ir tas, kad pasaulio romane, skirtingai nuo popierinių ir elektroninių romanų, kai kurie personažai parašyti taip, kad susivoktų esą parašyti. O kai kurie iš tų kai kurių – gal net parašyti taip, kad galėtų menką truputį ir pakoreguoti savo elgesį (interaktyvumas!). Tais aspektais, žinoma, kurie romane nėra pakankamai detaliai išdėstyti…

2011 vasario 6, sekmadienis

Šiandien pagaliau suformulavau mintį, miglotu pavidalu mano galvoje tūnojusią jau keliolika metų. Tiksliau – antrąją tokio lyg ir idėjų diptiko dalį. Pirmoji (ją jau esu išdėstęs viename savo tekste) atrodo maždaug šitaip. Subjektyviu požiūriu mes esame nemirtingi. Net ir tuo atveju, jei neturime nemirtingos sielos. Juk mirę neturėsime, sąmonei išblėsus, kuo suvokti, kad jau esame mirę. Tad eina šuniui ant uodegos visos viltys, reiškiamos tokiomis frazėmis: po mirties pailsėsiu; numiręs išsivaduosiu iš rūpesčių; kai numirsiu, man jau bus vis vien, baigsis mano kančios ir pan. Niekas nesikeičia! Kuo tu, žmogeli, tikiesi suvokti, kad jau ilsiesi, kad, antai, jau nebeturi rūpesčių, kad tau jau viskas vis viena? Juk tavo suvokiančioji sąmonėlė užgeso kartu su tavimi! Tad, veikiausiai, amžiams liksi sau toks, koks buvai paskutinę akimirką, prieš užslopstant jos menkutei žarijukei. Vadinasi, sau tu esi, kad ir kaip šito vengtumei, amžinas.

Antroji diptiko idėja susijusi su tuo, kad, šnekamu požiūriu, niekas nepasikeičia ne tik subjektui, bet ir pasauliui. Tačiau žodžių, kaip sakyta, ilgai neradau, mintis nesirodė apčiuopiama lytimi. Ir šiandien pagaliau ištiko nušvitimas! Ją (tą mintį) jau drąsiai galiu net užrašyti. Štai jinai: po mano mirties pasaulyje kalbamuoju aspektu niekas nepasikeičia ta prasme, kad jame neatsiranda jokio subjekto, kuriam būtų pasibaigusios gyvenimo kančios. Štai ir viskas. Būtų truputį juokinga, jeigu būtų kitaip. Juk pasaulis, nesismulkinant, ir yra gyvenimas, o gyvenimas yra ne kas kita kaip kančia…

Kalėdinio kaktuso, stovinčio ant palangės, žiedų jau mažiau. Bet jų dar pakanka, kad galėčiau pasitelkti tą gėlę ką tik išdėstytoms mintims pailiustruoti. Pirmasis aspektas: bežiūrėdamas į jį štai aš numirštu ir daugiau nebesuvokiu to keisto žydinčio augalo. Tačiau drauge – ir nebesuvokiu, kad jau nebesuvokiu. Tad kaktusas su savo šilkiniais žiedeliais tam tikra prasme amžių amžiams įsitaiso nebesančiame manyje. Antrasis: besigėrintis kaktusu manasis žvilgsnis priklauso subjektui, apniktam gyvenimo kančių. Man mirus ir šiam žvilgsniui užgesus, neatsiranda, deja, tan kaktusan įbesto naujo žvilgsnio, pakeičiančio maniškį, kuris būtų nuosavybė subjekto, iš tų kančių išsivadavusio. Na, kas gi čia neaišku?

2011 kovo 2, trečiadienis

Pasaulis ne tik yra tekstas. Jis yra totalus tekstas (totalus romanas, jei norite). Ta prasme, kad ir linksmos, ir liūdnos; ir trumpos, ir ilgos; ir šviesios, ir tamsios; ir sklandžios, ir klampios jo dalys yra tekstas, tiktai tekstas ir nieko daugiau, išskyrus tekstą. O tas pats tekstas, aišku kaip dieną, gali visai skirtingai atrodyti autoriui ir personažui. Kažkas yra žiauriai teisingai maždaug taip sušukęs: „Didžiausia komedija yra tragedija!“ (Iš stiliaus – galėtų būti ir Nietzsche.) Prisimenu vieną savo tragediją… Gražią vėlyvos vasaros popietę su dailia moterimi ėjau nuošalia Antakalnio gatvele. Grįžome iš josios sodo, tad nešėmės porą kraitelių nuostabių ankstyvųjų vaisių. Deja, mano fizinė ir psichinė būklė nebuvo adekvati nei popietei, nei vaisiams: iš vakaro buvau sočiai atsigėręs prastos kokybės degtinės, tad abiem nusakytais aspektais buvau lūžte palūžęs… Staiga nuo kalvos pasigirdo tūžmingi šūksniai: „Va, tas kurva! Sumalsim snukį!“ Į mus nuo šlaito lėkė trise… Veltui jiems šaukiau: „Vyrai, aš ne tas!“ Jų kumščiai jau švytravo prie pat mano nosies… Ir ką aš staiga suvokiau? Ogi – kad, metęs kraitelę ant žemės, jau glaudžiuosi už tosios moters pečių ir matau truputį prakaituotą tobulą josios sprandą su kiek pasiraičiusių šilkinių plaukų kuokšteliais… Tai buvo tragedijų tragedija! Man. O autoriui? Cha, cha, cha… (Ei! Juk ir man dabar tai jau juokinga. Ar suvokimas, kad esame parašyti, kartais neprasideda nuo savo paties praeities istorijų skaitymo?) Beje, Henri Bergsonas, analizuodamas juoko struktūrą, sako, kad būna juokinga, kai pamatai du lygiai tokius pačius objektus, kurių vienas, paimtas atskirai, jokio juoko nekeltų, – pavyzdžiui, du vienakojus invalidus (pavyzdys mano, kokį ten pateikia Bergsonas – nebeprisimenu). Kažin, ar tai juokinga ir patiems „objektams“…

Čia knieti grįžti prie vasario 6 dienos pastabų. Išties, bemaž neįmanoma įsivaizduoti tokios sklandutėlės mirties, kad ji būtų absoliučiai be jokios kančios (o kur dar tai, kas buvo iki jos!). Tad, žvelgiant subjektyviai, mirdami mes tampame amžinai daugiau ar mažiau tragiški. O kadangi, kaip sakyta, pasaulyje, mums mirus, neatsiranda subjekto, kuriam būtų pasibaigusios gyvenimo kančios, tai, žvelgiant objektyviai, ir tas pasaulis išlieka apytikriai tragiškas… Bet bet… Čia – personažo požiūriai. O kaip tai atrodo Autoriui? Ko gero, Jam – pasaulis yra nesibaigianti komedija (vėl atėjo galvon Dante, tik šį kartą – jo šedevro pavadinimas), o mes – tik labiau ar menkiau nusisekę komiški personažai…

Kalėdinis kaktusas jau be žiedų. Jei mirčiau šią akimirką, jis nebebūsiančiame manyje užsifiksuotų mažiau puošnus negu maždaug prieš mėnesį, vadinasi, tarsi šiek tiek dramatiškesnis… Tai gal išeina, kad su žiedais jis buvo truputį komiškas?

Komentarai / 8

  1. Saulius M..

    Geras straipsnis! Dėkui

  2. Gytis.

    Blemba, gerai parašyta. Neturiu ką daugiau pasakyti.

  3. Saulius M..

    Taip: draugiškai pasidalinta savo giliai apmąstytu suvokimu; be jokių įprastinių išankstinių šablonų.

  4. gedas.

    Butu smalsu sužinoti ger.A.Andriuškevičiaus geriausių knygų pirmajį penketuką.

  5. A. A..

    Penkios mėgstamiausios mano knygos (autorių pavardžių abėcėlės tvarka): S. Becketto romanų trilogija; M. Bulgakovo “Meistras ir Margarita”; W. Faulknerio “Triukšmas ir įniršis”; F. Kafkos “Procesas”; A. Camus “Maras”.

  6. gedas.

    Ačiu, pralaimėjau. J.L.Borges penketuke nėra.(gal?- J.L.Borges plačiau pradėjo versti apie 2000m.).Geriausios kloties ,lauksiu sparnų parašyme.

  7. ilja.

    hm, gal palikt šį pasaulį lengviau nežydint kaktusui…

  8. nepatikimoszinios.

    Pamparabam, labai šauniai surašyta. Smagu buvo perskaityt. Vistik, kažkoks predestinacijos teorijos perkėlimas iš Dievo/kūrinyjos į rašytoją/veikėją. Kogero, tai keisčiausiais absurdas, nes pagal šią teoriją Dievas turėtų iš anksto žinoti kas bus nusidėjęs ir keliaus į pragarą, o kas į dangų. Tada veiksmai nieko nereiškia ir nėra jokio skirtumo kaip elgiasi individas. Tokiu požiūriu Jėzaus nukankinimas(Dievo tėvo atsiųsto savęs(sūnaus) nukankinimas(taigi iš anksto suplanuotas, nes jau žinomas[Dievui laikas neegzistuoja]) jo kūrinių ir štai už Dievo nužudymą yra atleidžiamos žmonių nuodėmės ;D) Taigi autorius pamąstė lygiai taippat(mes užrašyti ir nieko negalime pakeisti). O kur laisvos valios troškimas?
    Dar baisiau gaunasi jei perkeli ne į kūrėjo/kūrinio plotmę visus preitarus(religiją), bet į biologinį[mokslinį+bemoralinį] lygmenį. O tai jau vadint galima Eugenika, mat genuose it knygose šis tas užrašyta, pvz. trisomija 21 .[Čia galima kišti, kad ir NSocialistus].
    Ir po tokios diletantiškos kritikos, vėl norėčiau pagirti autorių dėl minčių nuoseklumo ir dėstymo aiškumo. Dėkui, kad pasidalinot mintim.

    P.S. O kaip tada su Dievo gerumu/meile? Juk jis pats “padarė” keletą dalykų, kuriuos įvardijo kaip gerus/blogus. Tai jis galiausiai geras ar blogas ar čia nešio pasaulio logikai spręsti tokius dalykus?

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.