LiteratūraEsė
Jaunystei atšvęsti
Anksčiau save laikiau ambicingu ir daug vilčių teikiančiu jaunu žmogumi: kai galvodavau apie ateitį, man kartais net kvapą užgniauždavo nuo visų jos horizonte besiveriančių galimybių. Užmigdavau svajodama ir vaizduotėje versdama savo puoselėjamus lūkesčius į tikrovėje įvyksiančius dalykus ir maloniai svaigdavau ta ateitimi…
Įsitikinimas
Gyvenu sraigtelių valstybėje. Po penktos sėdėdama troleibuse žiūriu į besikeičiančius vaizdus už lango ir palaimingai atsidūstu. Tik vėliau man darosi gaila to, kas dedasi sielų paribiuose. Vyksta ne tiek prekyba žmonėmis, o žmoniškumu.
Moteris prašo daržovių
Skelbimas buvo kuklus, vos pastebimas, menkutis, įspraustas pačioje puslapio apačioje. Pagal įkainius tokioje vietoje turėjo kainuoti pigiai. Jo tekstas (jį prisimenu itin tiksliai, pažodžiui) buvo toks: „Moteris, auginanti keturis vaikus, prašo padovanoti daržovių.“ Ne daugiau ir ne mažiau. Ir telefono numeris.
Protingavimai (21)
Kuo mažiau, tuo daugiau. Man rodos, Ciceronas taip pasakė. Kuo mažiau žodžių, tuo daugiau vietos minčiai. Retorikos menas. Kuo mažiau turėjimo, tuo daugiau gyvenimo, kartoja išminčiai.
Iš „Hifų“
Protingavimai (20)
Apie (mano) skaitymą
Kai imuosi ką nors skaityti, pirmučiausia, savaime suprantama, išvystu raides. Todėl protarpiais prisimenu kadaise Gintaro B. parašytus maždaug tokius žodžius: kai senovės lietuviai pirmą sykį pamatė raštą, jie jokiu būdu neįstengė suvokti, kaip kvaili ženkleliai gali perteikti protingą mintį… Pasirodo, gali. Kadangi pajėgiu skaityti trimis kalbomis, tai, atsivertęs, pavyzdžiui, atsitiktinai pasičiuptos knygos puslapį ir metęs žvilgsnį į tuos kvailus ženklelius, sugebu, net neskaitydamas iš jų sudarytų žodžių, daugmaž sumoti, kokia kalba parašytas tekstas.
Protingavimai (19)
Protingavimai (18)
Visą gyvenimą žinojau, kad mirsiu, bet nesuvokiau to. Mirtis man buvo bereikšmis žodis. Toli ji buvo. Dabar mirtis šalia, jaučiu ją. Gyvenu dabar didelėje mirties baimėje. Kenčiu. Kančia apvalo. Švarus prieš Dievą stosiu.
Palaida upė
Lauke tyliai sudunda metro, gabenantis paskutines linksmybių ištroškusias širdis ir kūnus į Warschauer Strasse. Ten ne tik vakarėlių liūtai, tigrinėmis kelnėmis ir mėlynais dredais prieš kasdienybę kovojantys vokiečiai, bet ir Europos užkariautojai iš tokių mažų svajoklių valstybių kaip maniškė, geriantys didelio miesto šviesas, istorinių bažnyčių kupolus…
