ALIS BALBIERIUS

Iš „Hifų“

 

Melancholija

 

Melancholijoje – beveik besvorė siela.

Melancholijos motina – gamta.

Pamažu ją augino lietinga vasara ir toks pat ruduo, tokia pat pilka debesinga žiema.

Melancholija – ne liga ar kitos prieangis, greičiau būsena.

Žodis „melancholija“ man daugiau ne iš poezijos, o iš… Dürerio.

Albrechto Dürerio graviūroje sparnuotas žmogus – angelas žiūri kažkur į erdvę, į dangaus sferas.

Tai būsena prieš kūrybą, prieš skrydį, nes visos melancholijos yra kūrybingos, tik ne visi – kūrybingi.

Melancholija sielų – tai ne pigi karuselė, ne balaganas.

Tai kitų, dažniau aukštesnių, sferų muzika.

 

Pabėgantis

 

Neini jaunyn, netgi sensti: toks jausmas kartais – pasaulis nuo tavęs… pabėga.

Pabėga it keistos, nesuvokiamos formos traukinys, tiek realus, tiek virtualus, kuriam jau nebereikalingi aiškūs ir tiesūs bėgiai, nes jis, būdamas  t o k s  p a t, vis dėlto jau yra  k i t o k s.

Ir to  k i t o n i š k u m o  pradedi nesuvokti, ką ir kalbėti apie kokias nors aprėpimo galimybes ar bent iliuziją, kad spėsi į tą traukinį.

Neguodžia tai, kad tas traukinys galų gale nuo visų pabėga.

 

Anapus kaukolės

 

Anapus arklio kaukolės – jos baltumas spengte spengia laukuose po kartais baltais kamuoliniais debesimis, kartais panėšėjančiais ir į kaukoles;

Anapus arklio kaukolės tėra tas pats banalus prarastas laikas, bet kiekvienam iš mūsų žydintis savomis spalvomis ir atminties žiedais;

Anapus arklio kaukolės, mirusio jau labai seniai, tiksliau, nužudyto nykstant kolchozo arklidėms, nes ten, kur kadaise kaukolę jungė kaklo slanksteliai, aiškiai matoma kirčio žymė, kirčio galbūt kirviu;

Anapus arklio kaukolės žydi man senelės rugių arai ir atplaukia iš didelės arklidės šiltas priplėkęs kvapas, o vaiko ranka nedrąsiai paliečia iš pradžių arklio šoną, kiek vėliau – šnervių virpėjimą, virpant ir tai liečiančiai rankai;

Anapus arklio kaukolės, kuri daug metų mėtosi pakrūmėse ir palaukėse, išbalinta visagalės saulės galios, anapus jos be galo daug laiko ir tų laiko žiedų;

Žiedų, prasiskleidžiančių ir byrančių, tų atminties žiedų, kurie išsprogsta beregint ir kartais ilgai žydi akyse ar nakties tamsoje; ir ta balta kaukolė žydi kaip žiedas, inkrustuotas mažų geltonų kerpių intarpais;

Anapus tos kaukolės jau labai daug manęs, daugiau nei šitoj pusėj, kur plaukia kamuoliniai debesys vasaros link ir trupa senų raudonų plytų arklidės sienos, kasmet vis labiau skęstančios augalijos džiunglėse – – –

 

Nesuprasti

 

Kartais kitaip sugirgžda smegenų pusrutuliai.

Suvoki: aibės dalykų, reiškinių šiame pasauly nesupranti ir niekad nesuprasi.

Ribos amžinos kaip grotos kaliniui iki gyvos galvos.

Mūsų žinios kartais tėra klouno kostiumai, ką jau kalbėti apie įsitikinimų ar tikėjimų kalėjimus.

Tačiau jei tuose kalėjimuose žmogus gerai jaučiasi, gal taip ir reikia?

Kadaise garsus mokslininkas Carlas Saganas knygoje „Demonų apsėstas pasaulis“ rašė: „Mes visada skendėsime paklydime…“ Jis turėjo galvoj mokslą.

Jam atitaria ir Henri Bergsonas knygoje „Kūrybinė evoliucija“: „…daiktų esmė mums išsprūsta ir visada išsprūs: mes judame tarp santykių, absoliutas mums neprieinamas, tad sustokime Nepažinumo akivaizdoje.“

Bet nemaloni ta „Nepažinumo akivaizda“, kai savo kailiu ją patiri.

 

Skirtingos kryptys

 

Kadaise (dar tik vakar…) protas ir aistra dažnai pasirinkdavo skirtingas kryptis.

Aistra lėkdavo į pietus, o protas su budistų vienuolio lazda norėdavo keliauti į šiaurę ar į vakarus.

Aistra norėjo kopti į stačiausius kalnus, o protas medituoti ramiuose slėniuose.

Ir neretai jie pykdavosi, ir tai niekam nebuvo naudinga, nors žodis „nauda“ čia gal ir ne vietoje.

Betgi būta (ir tebėra) sferų, pavyzdžiui, kūryboje, kai protas ir aistra susivienija.

Tačiau čia kalbėjau ne apie tas sferas.

 

Daugėja, dauginasi, dauginami

 

Pasauly vis gausėja garsių rašytojų, kurių nežinai.

Daugumos jau niekada nežinosi.

Dalis jų iš tiesų yra  /  gali būti puikūs rašytojai.

Dalis jų yra padaryti šiuolaikinės leidybos ir vadybos.

Atitinkantys tam tikrą rašymo, pasaulėžiūros, išvaizdos, amžiaus ir pan. kanoną arba atvirkščiai – neatitinkantys to kanono marginalai, kas iš esmės rinkodaroje yra lygiai tas pats ir turi tą pačią kainą.

Aišku, man gaila, kad yra tiek daug puikių rašytojų, kurių knygų jau niekada neperskaitysiu.

Ne dėl to, kad nespėsiu ar kad, tarkim, dabar kažkodėl mažai skaitau, – tiesiog tie geri arba padaryti geri rašytojai kažkaip pernelyg greitai dauginasi  /  dauginami.

 

Vaikas

 

Vaikas liečia, ima visus daiktus, esančius aplink jį.

Visas pasaulis dar jo, absoliučiai visas.

Niekas neatimta, neuždrausta, neprivatizuota, nenusavinta įstatymų ir nerašytų taisyklių.

Bet kokia trumpa ta akimirka, kai visas pasaulis ir visi jo daiktai yra vaiko.

 

Ar įmanoma?

 

Ar šiandien išvis dar įmanoma kokia nors  e r e z i j a?

Viskas jau, regis, išsakyta ir pasakyta, dievai ir Dievas mirę ar išžudyti, juos nukonkuravo televizija, popsas ir pinigai; į visas puses peržengtos visos įmanomos ribos visose srityse?

Tad kur jai, tai vargšei erezijai, dėtis?

 

Akvariumas

 

Atmintis ir joje praeitis – lyg akvariumas.

Didesnis ar mažesnis, tačiau vis viena apribotas keturių stiklo sienų.

Tačiau ne tai svarbiausia. Tas akvariumas, ta mūsų praeitis ir atmintis (ar atvirkščiai), yra įmerktas į begalinį vandenyną.

Neįsivaizduojamai daug kartų didesnį už pasaulio vandenyną. Tad, nepaisant to akvariumo dydžio, tame pasaulyje be ribų jis vis viena lieka mažytis, it kokia molekulė, palyginus su vandenų begalybe.

Štai ir viskas, ką galima pasakyti apie mūsų suvokimo  /  pažinimo ribas.

 

Nusivylimas

 

Pernelyg dažnas kuriančiojo palydovas.

Kartais šiek tiek gelbsti didesnis ar mažesnis pripažinimas.

Bet ateina valanda, kai esi viskuo, ką darei, nusivylęs.

Kai jautiesi beviltiškas ir pats sau nuobodus. Ištuštėjęs.

Viskas netenka prasmės, o akyse pilkėja didieji šio pasaulio švytėjimai, nors jais dar tik vakar grožėjaisi.

Kartais sunku priimti tai, kad iš tiesų nusivylimas yra būtinas palydovas.

Kad jis yra ir Mokytojas, nors mokytojų lyg ir neturėjai, susikurdavai juos iš įvairiausių dalykų įvairiausiose srityse ir situacijose.

Tik pats niekada nesijautei mokytojas – iki šiol amžinas mokinys.

 

Iš sniego

 

Mes esam iš… sniego.

Sniego būtų nemažai, jei visas vandens formas iš fizinio kūno paverstum snaigėm, sniegu.

Ir sniegynai driektųsi begaliniai, jei milijardų kūnų vanduo staiga pavirstų sniegu, iškritusiu ant Žemės rutulio.

Tačiau tai tik vaizduotės viruso žaismas, o ne žmonijos pabaiga.

 

Kaukė

 

Niekada nesuvoksi, kas iš tiesų yra veidrodžiai.

Kosminio gylio erdvės, į kurias mums kol kas neįmanoma įeiti.

Pasąmonės vandenynai, slypintys už skaidraus paviršiaus: jei per ilgai žiūrėsi į savo atvaizdą, jis pradės eižėti, praras ryškumą ir galbūt išvysi už jo – tirpstančio – skrajojančių olandų siluetus niekieno nelytėtose jūrose.

Veidrodžiai yra paslapties simboliai, apgaulingi plokštieji paviršiai: vienokie – pirštų lytėjimui, kitokie – regai, dar kitokie – klausai ir vaizduotei.

Tavo atvaizdas veidrodyje – tai tik gudri veidrodžio kaukė, tačiau veidas už tos kaukės visada lieka nematomas.

 

Bėgti

 

Bėgti – nebūtinai būti… bėgiku.

Greičiausiai bėgame – per gyvenimą – jauni.

Tada atrodo, kad bėgi ne kur kitur, o būtent į… gyvenimą.

Kita vertus, ar tu bėgi, ar stovi vietoje – gyvenimas vis viena prabėga.

——————————————————————-

Kartais stovintis vietoje atsiduria toliau negu visą laiką bėgęs.

 

Atsiminimai yra upės

 

Atsiminimai yra upės.

Jos turi vardus ir yra išsimėčiusios po pasaulį.

Tai Neris arba Nemunas, Gangas arba Apaščia.

Niekaip iš atminties neišnykstanti sausros sezonu neįsivaizduojamai užteršta šventoji Bagmatės upė Katmandu, Nepalo sostinėje.

Bet yra ir kitos upės – vidinės ir plačios, gilios ir sraunios, lėtos ar išdžiūvusios, ar pilnos kaskadų ir krioklių – tos vidinės atsiminimų upės kitiems yra  t e r r a  i n c o g n i t a, nors tų upių žemėse kartais labiau esi, negu buvai prie Gango, Nemuno, Apaščios ar Senos.

 

Kalbėjimas

 

Tau dažnai nusibosta žmonių kalbėjimas.

Tačiau niekad – jūros ar vandenyno.

Bežodės kalbos gilesnės, iš jų kadaise atėjo ir žodžiai.

 

Kaip prieš milijoną metų

 

Naktį sodyboj uždegu šviesą ir išeinu į lauką.

Sausros nusekintame tvenkiny pokšteli lyg šūvis man nematomo atklydusio bebro uodega, prieš jam paneriant į seklų vandenį.

Garsas nuslysta medžiais ir rasota žole, susigeria į plytinčią už šviesos ribos rudenio tamsą.

Garsas, kurį girdėjo pasaulis, – kitas ir tas pats, bet vis dėlto šiek tiek kitoks pasaulis – kai žmogaus dar nebuvo…

Nes daugelis gyvosios gamtos rūšių savo kaip rūšies amžių skaičiuoja milijonais metų.

Tad galime būti tikri – bebro uodega senesnė už mūsų protą.

 

Prie upės

 

Prie laiko upės stovim ir mėtom savo troškimų, siekių meškeres, tinklus ar… net sprogmenis.

Žuvys dažnai nekimba, visais laikais jos buvo įnoringos.

Ir nesvarbu, kiek būdų ir priemonių joms gaudyti išbandyta ir sukurta, nuolat kuriama toliau.

Dažniausia bandoma sugauti riebiausias ir gražiausias iliuzijų žuvis – meilę ir laimę, turtus ar gyvenimo prasmę.

Ir kas tik neveriama dėl šių žuvų ant kabliukų, kas tik nededama į bučius ir kokie tik begalinio ilgio ir pločio tinklai nemetami šioms žuvims gaudyti.

Skirtingai nei vis labiau užteršiami realūs vandenynai, jūros, ežerai ar upės, šios žuvys neišnyksta, netampa nuodingos, tačiau jos kaip ir visais laikais retai ir sunkiai sugaunamos.

O būna ir taip: trumpaamžis žmogus, apsėstas troškimų ir narcisizmo, net nepastebi, kad kokia nors jo trokštama žuvis jau seniai užkibusi ant jo gaudyklės, o jis gyvena, vargsta toliau ją gaudydamas…

Aš nekalbu apie milijonus tų, kurie stovi prie laiko upės ir neturi net pagaikščio meškerei, net tinklo akelės.

 

Laivas

 

Tu statei laivą, kad plauktum per gyvenimą.

To laivo, išskyrus tave, galbūt neįžvelgė  /  nematė niekas.

Lygiai kaip ir jūrų marių upių, kurių vandenį jis vagojo, pučiant į visas puses ir iš visų pusių visiems vėjų rožės vėjams.

Tu statei laivą ir manei, kad pastatei mitinę Arką ar bent jau kažkokį laivą iš dar senesnio laiko, aprašyto „Gilgamešo epe“.

Laivas tebeplaukia, tačiau staiga atsibundi sėdėdamas iš popieriaus sulankstytame laiviūkštyje.

Ir džiaugies bent tuo, kad jis ne iš bulvarinio laikraščio.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.