MenaiScenos menaiTeatras
Iš bloknoto (34)
Įdomus įvykis, suvienijęs daugelio kūrybingų menininkų pajėgas, įvyko ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Muzikalusis režisierius Gintaras Varnas net antrą kartą ėmėsi barokinės Antonio Vivaldi oratorijos „Juditos triumfas“ pastatymo (pirmasis spektaklis buvo skirtas Ukrainai 2014 metais ir tik kartą parodytas Rusų dramos teatro scenoje). Šį kartą režisieriui, atrodo, pavyko padaryti tai, ko siekė…
Iš bloknoto (33)
Džiaugiuosi, kad po ilgiausių remontų ir dėl kovido pinklių trukusios neveiklos energingiau veikti pradeda „Lėlės“ teatras. Pasikvietė ir ilgai rimtai dirbo su kupina sumanymų, išradinga režisiere ir dailininke iš Klaipėdos lėlių teatro Gintare Radvilavičiūte.
Iš bloknoto (32)
Taigi pats Robertas Wilsonas su didžiuliu būriu matomų ir nematomų pagalbininkų kuria visą spektaklį: aktoriai, scenografija, šviesos, garsai (muzikiniai ir ne), atmosfera – viskas Jo valdžioje. Atrodo, užsidaro savo kabinete ir dėlioja įkvėptą būsimo spektaklio, performanso, reginio dėlionę, kurią pamatys ir žiūrovai, tik jau kitos apimties, kitu rakursu. Dėlionė veikia kaip tikslus šveicariškas laikrodis…
Kitokios lyties reprezentavimo kryptys balete
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare atsiranda vis daugiau diptikų ir triptikų. Po pirmosios premjeros 2019 metais, kai buvo pristatyti trijų lietuvių choreografų darbai – Živilės Baikštytės „Pradžioje nebuvo nieko“, Editos Stundytės „Franceska Mann“ ir Martyno Rimeikio „Dienos, minutės“, – po trejų metų projektas buvo atnaujintas ir atsirado dar vienas baletų triptikas RPM. Trys raidės nurodo kūrėjų…
Keletas pasvarstymų apie Juozą Miltinį
Kaip atsirado Miltinio legenda? Kodėl teatre įsigalėjo ypatingas režisieriaus kultas? Kodėl ir kaip jis buvo keleriems metams nušalintas nuo pareigų 1954-aisiais? Kaip klostėsi jo santykiai su Lietuvai ir kultūrai vadovaujančiais asmenimis bei organizacijomis? Kyla ir dar daug kitų klausimų, į kuriuos norint atsakyti reikėtų panirti ne tik į teatro archyvus.
Koliažas iš Šekspyro
Vilniaus mažajame teatre parodytas Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė). Nors eidama žiūrėti tikėjausi, kad bus daug destrukcijos ir chaoso (pranešime spaudai vis minimas lyties takumas ir kiti verbaliniai griozdai; taip pat prižadėta, kad bus camp stilistikos), teatre teko pripažinti, kad tai vis dėlto Šekspyras…
Dar kartą apie Rimą Tuminą
Sunku patikėti, kad Rimui Tuminui – tam žmogui, kuriame verda ir sproginėja įvairiausių energijų, aistrų ir svajonių užtaisai, griūva ir vėl kyla gyvybės tiltai, vyksta nenutrūkstami vidinių jėgų bei nuotaikų kaitos ir permainų proveržiai, – jau sukanka septynios dešimtys.
Nebaigtas monologas
Latvijos dailės teatro įkūrėjas, meno vadovas, aktorius, režisierius – taip galėčiau pristatyti Eduardą Smilgį (1886–1966). Galbūt dabar nematote, bet pajusite jo dvasią Rygoje. Teatre jį vadino visaip – Didžiuoju, Senuoju, Meistru. Žmonės sakė, kad jis ypatingas savo begalinėmis žiniomis ir fantazija.
Iš bloknoto (23)
Mažajame teatre pagaliau pasirodo su pertrūkiais repetuota Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ premjera, kurią labai nepalankiomis sąlygomis rengė režisierius iš Slovėnijos Tomi Janežičius. Kažkokiame atokiame festivalyje jį surado teatrologė, Mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Ramunė Balevičiūtė, pamačiusi jo 7 valandas trunkančią „Žuvėdrą“ ir ne juokais sudominta.
