MenaiScenos menaiNaujasis Baltijos šokis
Šokio pavasaris
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalis tapo pavasario pranašu – gaivališku, įsiveržusiu į teatrų sales po dvejus metus trukusio pandeminio sąstingio. Vadovaujamas Gintarės Masteikaitės, trinktelėjo kokybišku turiniu, kovo paskutinę savaitę nunešęs visiems mentalinius stogus atidarymo spektakliu – Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“. Ar gali būti per daug grožio, per daug tobulumo? Turbūt gali, nes, ieškodamas priekabių ir jų neradęs, kaip didžiausią minusą įvardini…
Dansu Dansu Dansu
Neseniai su Jūrate Visockaite apkalbėjome „dokumentinius spektaklius“ – dabar tai esąs mados klyksmas, klasikinis teatras, regis, mirė, sugebančių jį statyti, deja, nedaug ir svetur. Vis dėlto kiekvienais metais laukiu „Naujojo Baltijos šokio“ – mėgstu tą žanrą, visada atvežama ko nors įdomaus, ką vertinu kaip šviežio oro gūsį. Šiemet Katedros aikštėje parodytas žaismingas „Origamis“ (Satchie Noro ir Silvain Ohl, Prancūzija)…
Džiaugsmą kelianti agresija
Šiųmečio „Naujojo Baltijos šokio“ metu lietuvių publikai parodytas belgų choreografo Alaino Platelio darbas „Nicht Schlafen“ sukelia daug klausimų. Kodėl mėgaujamės stebėdami smurtą? Ar tikrai esame labai nutolę nuo pirmykščių žmonių? Kiek mumyse dar yra užgniaužto vidinio žvėries, pirmykštės agresijos ir žmogiškojo siautulio? Kodėl ritualizuojame mirtį? Ar jos ritualas – išties pagarbos aktas, o galbūt juo mėgaujamės mes, likę gyvieji?…
Gerai temperuoti kūnai
Į „Naująjį Baltijos šokį“ vaikštau nuo 2001-ųjų. Ne kiekvienais metais sąžiningai, bet jau esu nemažai mačiusi – ir šokančių nėščiųjų, ir nuogų, ir eskavatorių, ir drabstymosi tortais. Geriausius spektaklius, paradoksalu, pamačiau krizės metais (nors gal sąmonė tuo periodu buvo palankiausiai nusiteikusi). NBŠ man romantiškai asocijuojasi su įsimylėjimais – gal dėl to, kad vyksta pavasariais, nuobodžiame spektaklyje galima tiesiog žiūrėti į…
