MenaiKinas
Dalys, tarnaujančios visumai, ir visuma, veikianti dalis
Apibūdinti pirmąjį pilnametražį Linos Lužytės filmą galima jos debiuto pavadinimu – „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Na, „puiku“ sakyti gal būtų per drąsu, bet „Amžinai kartu“ yra įdomesnis, relevantiškesnis ir gyvesnis negu visos 2016-ųjų antrosios pusės lietuvių kino premjeros (išskyrus nebent Giedrės Žickytės „Aš čia tik svečias“). Daktarė (akt. Gabija Jaraminaitė) su vyru kaskadininku (akt. Dainius Gavenonis) augina dukrą…
Koučingas
Į spektaklio „Pirmapradis“ premjerą Nacionaliniame dramos teatre labai norėjau, nes apie Karolinos Žernytės teatrą esu girdėjusi, tačiau dar niekada jame nebuvau. Pranešimas spaudai skelbė, kad spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. O, pagalvojau, tai bent – turbūt pasidomėjo angliškais ir vokiškais šaltiniais, čia ne juokas. Suvokiau, kad einu į koučingui artimą scenos…
Kaip praeitį paversti atviruku
Kodėl kinas taip dažnai žvelgia į praeitį? Kodėl į praeitį, nebūtinai labai tolimą, taip dažnai nukelia melodramos, trileriai ar šeimos dramos? Paprasčiausias atsakymas turbūt yra patogumas – nesuskaičiuojama daugybė klasikinių filmų istorijų subliūkštų, į juos įterpus šiuolaikines technologijas. Pavyzdžiui, siaubo filmuose, net jeigu jų veiksmas vyksta šiame amžiuje, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių mobilusis ryšys dažniausiai dingsta. Tačiau yra ir…
Taisykles nustato tikrovė
Šiandien dažnai sakoma, kad menas keičia tikrovę. Meno gebėjimas perkurti, atnaujinti tikrovės sluoksnius mūsų nestebina; nustebinti gali nebent supratimas, kad taip buvo ne visada. Tiek, kiek meno statusas priklauso nuo vyraujančio politinio režimo, jo kūrimo taisykles diktuoja esama tikrovė. O tikrovės taisykles diktuoja ne kas kita, kaip pats režimas. Tokią meno būklę atskleidžia socialistinio realizmo gyvavimo laikas. Šį laiką itin…
Kodėl užduoti klausimą neužtenka
Kalbant apie autorinį kiną nėra nieko populiaresnio, kaip sakyti, kad filmas neduoda atsakymų, bet užduoda klausimus. Žavi mintis. Deja, dažniau ji slepia ne filosofinius pasvarstymus, o nesugebėjimą tvirtai pasukti kuria nors kryptimi ir atsainų pasirinktų temų nagrinėjimą. Igno Miškinio „Karalių pamaina“ yra būtent tokia: kartais neapsisprendusi, kartais šaržuota ir perdėtai kategoriška, o dažniausiai viskas kartu. Pareigūnas Kastytis (akt. Vainius Sodeika)…
Nepatogūs maršrutai
Per kino festivalius tenka nusibrėžti savo maršrutą, dažnai trumpesnį ir siauresnį, nei norėtųsi. Šįkart – tarp „Pasakos“, „Skalvijos“ ir „Multikino“, tarp darbo valandų ir tų, kurias galiu leisti savo nuožiūra…
Nufilmuotas tikėjimas tuo, ko daugiau nebebus
Jau tapo įprasta nuolatos kalbėti apie tai, kad kinas mąsto. Tačiau man vis dažniau atrodo, kad kinas prisimena ir ilgisi. Labiausiai jis ilgisi savęs – tokio, koks buvo…
Daugiau nei 40 metų besitęsiantis skrydis virš gegutės lizdo
1975-ųjų lapkritį Jungtinėse Amerikos Valstijose įvyko nepamirštamojo ir nepakartojamojo filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ premjera. „Linksmųjų išdaigininkų“ idėjinio vado Keno Kesey romaną ekranizavo…
Kokybė ar įvairovė?
Gegužės viduryje Vilnius gausiai pasidengė „Cinemando“ reklaminių plakatų žydryne, tačiau viena mažiausių „Forum Cinemas Vingis“ salių, paskirta festivaliui, dažniausiai buvo pustuštė. Kodėl? Galbūt festivalis…
Šarūno Barto liūdesys lietuvių kine
Šarūnas Bartas kine kaip režisierius debiutavo sulaukęs vos kiek daugiau nei dvidešimties – 1985 metais kartu su Valdu Navasaičiu sukūrė dokumentinį filmą „Tofolarija“. Po metų debiutavo kaip aktorius…
