MenaiDailė
Totalitarizmo randai: kai Jono Basanavičiaus atminimas tampa balvonu
Istorinė atmintis yra viena iš tų šalies ir tautos tapatumo dalių, kurių svarbos beveik nebėra tikslo kvestionuoti. Todėl, likus mažiau nei metams iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, verta pažvelgti, kur esame ir kokią tolesnę kryptį sau nustatysime, minėdami šią Lietuvai svarbią sukaktį. Artėjant jubiliejui į paviršių kyla dabartinę kokybinę istorinės atminties išsaugojimo padėtį iliustruojantys pavyzdžiai. Naujausias – neseniai paskelbta dr.…
Du žvilgsniai
Mąstydama apie paveikslą, kuris neturi pavadinimo, pirmiausia galvojau apie tapybą, bet ne paveikslą. Apskritai „paveikslas“ man yra tarsi konkretybės sinonimas, o tapyba yra abstrakti, beformė idėja, kuriai ieškau kūno…
Moterų dailė
Didįjį penktadienį Nacionalinėje dailės galerijoje kaip niekada gausu žmonių, atidaromos dvi parodos, atėję paskiausiai nebetelpa, grūdasi prieangyje – ten girdisi tik pavieniai parodų kuratorių kalbų žodžiai, nors yra VIP zona, ją sergsti rūsčiaveidžiai darbuotojai – pro juodų kaspinų užkardas prasibrovę paprasti mirtingieji, sugrąžinti atgal, į aidinčią fojė skaistyklą, vaidina, kad jiems nė kiek nesvarbu, kas vyksta salėje: „kalbos visada tokios…
Kas yra tapyba?
Jaučiu ir vėl – šį nuostabų 2017 mūsų Viešpaties metų pavasarį bus atėjęs man laikas prabilti apie tapybą. Žinoma, ne tiek iš prigimto plepumo, kiek iš įvairių pusių esu skatinamas, judinamas ir drąsinamas pasakyti bent šį bei tą apie savo parodą. Juk žmonės skaito, įdomu jiems. Pagalbon iškart pasitelkiu prieigą, sąlygą, kurią manau esant svarbią, o būtent – kad tapytojas…
Du žvilgsniai
„Airtime“ (angl. „oro laikas“) arba tiesiog krentančios grindys – tai kinetinės skulptūros, performatyviosios architektūros, antigravitacinės mašinos ir atrakciono hibridas. Po grindimis arba grindiniu sumontuota speciali įranga kelia ir meta žemyn ant jos vaikštančiuosius, kartkartėmis sukeldama nesvarumo būseną.
Don Dovilės nuotykiai doktorantūroje: apsimetėlės sindromas
Prasidėjus mokslo metams susergu ir sergu vieną su puse mėnesio. Nieko negaliu ir nepajėgiu daryti – niekada taip smarkiai nesirgau. Pati sau nusprendžiu, kad tai nesąmoningas sprendimas nukelti studijų pradžią. Kūno atomai yra savavališki ir žino, ką daryti. Nuo pat įstojimo mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su…
Paroda, kurioje nėra į ką žiūrėti
Nerimo būseną ir prarajos baimę kėlė tapytojo Prano Griušio paroda „Kauno modernizmas. Brailis“ VDU menų galerijoje „101“.
Vieno magistro darbo istorija (II)
Taigi nežinau, ar aš tapytoja, tačiau tam tikru gyvenimo momentu tapyba man buvo būdas išlikti – tas kažkas apčiuopiamo, už ko galima įsitverti. Greičiausiai, išaukštinusi procesą, kuris teikia terapinį poveikį, dažnai užmiršdavau apie rezultatą, kurio reikalaudavo, ir paskui jį reikėdavo sudėlioti, surinkti lyg iš kažkada papūtusio vėjo – tas kažkada buvo toks neapčiuopiamas, kad jo negalėjai sugriebti nei žodžiais, nei…
Vieno magistro darbo istorija
Du žvilgsniai
Darbe „Meninos“, kuriame aproprijuoju Diego Velázquezo 1656 m. darbą „Las Meninas“, kalbu apie fotografijos vaidmenį tapybos procese. Šis paveikslas – ir mano pačios nevientisos, įvairialypės tapatybės išraiška. Velázquezo nutapytas patarnautojas ir princesę įkūniju savo atvaizdais.
