In memoriam

-gk-

Jūratė Baranova. In memoriam

Nemenkinant nuopelnų filosofijai ar meno kritikai, man Jūratė Baranova pirmiausia yra eseistė, ne mažiau įdomi už „grynuosius“ literatus. Pastabi, ironiška, atidi egzistencializmui ir išraiškinga. Tikrovėje turėjo kažkokio nuostabaus išsiblaškymo – kalbėdama apie filosofiją, gerai išmanė idėjas, autorius, citatas, bet buitinėje srityje vis ką nors supainiodavo, tarsi būtų mintimis rašanti poetė.

Jonas Gricius

Šiandien visai atsitiktinai sužinojau, kad ta taip vadinama filmo restauracija kvepia gana šlykščiu kriminalu. Kol kas faktus patvirtinančių dokumentų neturiu, bet vaizdo (ir garso) kokybė skandalinga. Šiandien svarstau – gal reikėtų bylinėtis? Jėgų neturiu, bet jei įtarimai pasitvirtins bent dalinai, gal, atidėjęs poilsį ir kitus malonumus, pasirišiu.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Keletas žodžių apie bičiulį

Pastaraisiais metais vienas po kito mus, mano kartą, palieka draugai, buvę kolegos, bičiuliai. Anapilin iškeliauja žmonės, apie kuriuos galvojai, rašei, stebėjai ir sekei jų veiklą ar kūrybą. Tarp jų ir Dovydas Judelevičius, su kuriuo neseniai atsisveikinta palydint į Vilniaus žydų kapines.

Poetui Aleksandrui Žaltauskui (1997–2020) atminti

Rugpjūčio 13 d., ketvirtadienį 16–18 val. Kauno Menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) ‒ laikas Aleksandro atminimui: klausysime poeto eilėraščių ir jo mėgtos muzikos, pabūsime kartu prisimindami per anksti išėjusį kūrėją.

In memoriam

 

2020 m. kovo 28 d. mirė jaunas poetas Aleksandras Žaltauskas (1997–2020).

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Navako lagaminai

Humoras, intelektualinis blyksnis (paradoksalu – vidurinis išsilavinimas; bet juk genijus), filologinė nuovoka, bravūra. Švelnumas balse, mokėjimas pasakyti (net buitinėje ar santykių plotmėje), literatūrinė klausa, galinga akustinė vaizduotė, nesibaigiantis asociacijų tinklas.

BIRUTĖ PANKŪNAITĖ

Gilbonė. In memoriam

Gilbonė (1953.XII.13–2019.I.6) niekada nebeparašys į „Šiaurės Atėnus“. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo Vida Dzinkutė-Miknevičienė, gimusi Gilbonių kaime Panevėžio rajone. [...] Baigė ji ir lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje. Daug metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja, kurią labai mylėjo ir gerbė mokiniai. Jų dauguma liko draugai visam gyvenimui.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Prisimenant Eimuntą Nekrošių

Per pirmus dvidešimt Nekrošiaus darbo metų – dešimt šedevrų! Toks jaunas, užsisklendęs ir susikaupęs, Nekrošius įžengia į visai svetimą jam Jaunimo teatrą ir padaro tokį skaudų „Medaus skonį“, paskui į Kauno teatrą, kur Čechovo „Ivanove“, dar balansavusiame ant tradicijos ribos, sukuria keletą nepamirštamų scenų su Zelčium, Staliliūnaite ir Venslovu.

JOLANTA SEREIKAITĖ

Žolynų giesmės Jolitai

Rudens pradžia, paskutiniai buvusios vasaros atspindžiai, vis stiprėjantis brandinančių sėklas augalų kvapas. Vis dar norisi išvykti už miesto ir pasislėpus laukų platybėse stebėti kylančius laukinių morkų žiedynus, tokius trapius tarsi didžiuliai pienių pūkai, ir įsivaizduoti, kaip iš jų gimsta Jolitos Skablauskaitės personažai…

AUDRONĖ URBONAITĖ

Vidmantė Jasukaitytė. Feministės prototipas

  1976 metais pirmą sykį išvydau gyvą Vidmantę Jasukaitytę jos bute tuometėje Rapolo Čarno gatvėje, Žirmūnuose, kai pas pusseserę ėjau skolintis lėkščių savo vestuvių vakarėliui. Buvau vos 19-os, ketvirtas lietuvių kalbos ir literatūros kursas. Nuomojausi kambarį gretimoje laiptinėje. Nebuvau tikra, kokio velnio teku ir kam man tos lėkštės bei taurės, bet kažkas pasakė, kad reikia. Tingėjau ginčytis. Tikroji paskata buvo…