In memoriam
Identiškas Lietuvai lietuvis
Tėvynė – tai ne koks žodis, tai pasaulis, kuris amžinai bus tik tavo, kurį gimdamas turi pajusti, niekada neišduoti, puoselėti, turtinti, į kurį turi gyvendamas įsigyventi. Toks buvo kompozitorius Feliksas Bajoras. Muzika ir jos kūryba buvo jo ilgo gyvenimo aistra. Jis ieškojo, kaip praplėsti, sumoderninti lietuviškos muzikos dvasią. Kad ji išliktų ilgaamžė, prasminga, kad ji liudytų mūsų lietuvišką pasaulį.
Iš užrašų
Balakausko „Praviri šuliniai“ gražūs, kaip ne šios žemės. Ir Levuko Gutausko eilės ten gražios. Balsas ir instrumentai pina dangišką harmoniją ritmu be svorio centro. Katkus sakė, lai Osvaldas diriguoja, nes Boulezas Paryžiuj savo kūrinį diriguoja, nors muzikantai du, o jūs čia keturiese – skirtingi pulsai.
Rolando Rastausko palaikų pelenai išbarstyti Venecijoje
Pelenai buvo išbarstyti Atminties sode – specialioje San Mikelės kapinių dalyje – minint rašytojo gimimo metines.
erdvė turi keturis kampus lietų rasą vėją ir sniegą
Rolandas buvo reiklus sau ir kitiems, kelis kartus redaguodavo net feisbuko komentarus. Skaudžiai išgyveno, kad knyga „Venecija tiesiogiai“ nesulaukė įvertinimo. Išoriškai atrodė esąs šmaikštus ir nerūpestingas enfant terrible, bet iš tikrųjų rimtai žiūrėjo į rašytojo profesiją.
Numirti – nenumirštant
Jis mėgo sakyti: man patinka va taip kažkaip repetuoti nerepetuojant, atostogauti neatostogaujant, skubėti neskubant. Taip Jis ir mus visus paliko tarsi nepalikdamas, kažkur svečioj šaly, lyg atsitiktinai. Ir visas tas dešimt dienų, atrodė, laukėm ne urnos su Jo pelenais, o paties Rimo atvykstant.
●
Kaskart vis po gėlę, pasauliui jis žavesį kėlė,
Juo dengėsi visa, kas gyva, tarytum šventybės skraiste.
…Ir verkia šiandieną ne vien Tado Tumo jaunėliai,
O vaikas kiekvienas, belaukiantis tėčio skambučio iš ten.
Vieną šviesiausių – Praną Morkų – palydėjus
Ne kiekvienam dabar pakelti tikrą, nemeluotą, empatijos persmelktą toleranciją. Pranas jos turėjo su kaupu. Bendradarbiavo su daugeliu žmonių, bet tai ne tai. Labai daug ką įkvėpė ryžtingai veikti, paglobojo, pakonsultavo, padrąsino, paskatino, patarė. Ir labai dosniai. Be jokio išskaičiavimo.
Juzefos Čeičytės keliai keleliai
Ne, nešvęsim ilgai laukto Jutos šimtmečio šių metų gegužės 19 dieną, nebegersim šampano ar kitų tauriųjų gėrimų ir neragausim jau daug metų iš eilės per Jutos gimtadienį patiekiamo „Napoleono“ torto. Nebesijuoksim prisiminę kokį nors absurdišką įvykį iš sovietmečio realybės filmuojant, kuriant spektaklį ar rengiantis parodai.
Apie Krystyną Meissner
Lenkų teatras atsisveikino su viena aktyviausių, ištikimiausių jo gyvenimo dalyvių – režisiere ir dviejų tarptautinių festivalių steigėja Krystyna Meissner. 1991 metais ji įsteigė festivalį „Kontakt“ Torunėje. Vėliau, nuo 1999-ųjų, jau vadovaujant Jadwigai Oleradzkai, jis truko apie dešimtmetį. Šiaip taip gyvuoja ir dabar.
Atsisveikinant su Irena Veisaite
Epidemijos metu, per karantiną žmonės išnyksta tyliai, kaip arbatos garas. Taip tyliai, lyg neatsisveikinę, „angliškai“. Taip iš nykoko pastarųjų metų gyvenimo kaukių baliaus pasitraukė ir Irena Veisaitė. Jos išėjimas neliko nepastebėtas – geru žodžiu ją, jau gausiai apdovanotą visokių institucijų, paminėjo buvę bendražygiai, bendraminčiai ir gerbėjai. Kalbėta apie asmenybės išskirtinumą, jos ypatingą įtaką žmonėms, nuopelnus, toleranciją, retai paminint ką…
