Rudenys sukasi ratu
„Rudenys sukasi ratu“ – tai pirmoji Virginijos Kulvinskaitės eilėraščio tokiu pat pavadinimu eilutė. Ir šis ruduo toks pats kaip ir visi kiti, apsisukęs ratu tarsi sename skaidrių projektoriuje ir stojęs po ilgos kaip šimtmečiai vasaros banalybės. Drungnėjančios saulės apšviestame ekrane – įvairiaspalvis lapų barokas, įrėmintas kardinoliško vijoklių raudonio, pranašaujančio netrukus nusileisiančią užsklandą.
Trumpėjant dienoms, vis sparčiau sukasi kultūros renginių karuselė. Neseniai kaip ištaigingas ekspresas pradundėjo meno mugė „ArtVilnius“, kaip ir kasmet prabangiose lėkštėse paserviravusi (nors už šį dabar visur brukamą veiksmažodį, pavartotą ne maisto kontekste, siūlyčiau lupti liežuvius, šiuo atveju jis tinka) įvairių šalių menininkų kūrinių mišrainę, sąmoningą ir nesąmoningą kičą, kur ne kur visoje toje kakofonijoje prasišviečiančius meno grynuolius.
Todėl kitą dieną spontaniškai nusprendžiau vykti į Antazavės dvarą, kur užmačiau eksponuojantis tapytoją Audronę Petrašiūnaitę. Turbūt nieko nėra liūdniau už iščiustytus ir prabangiai suremontuotus provincijos dvarus, kuriuose nelikę nė kruopelės autentikos, o sales mėginama paversti meno ekspozicijomis, į regos lauką nuolat įsiterpiant blaškančioms interjero detalėms ir baldams. Audronės Petrašiūnaitės tapybą, iškabintą koridoriuje, apžiūrinėjau, iš paskutiniųjų stengdamasi negirdėti kažkieno neišmanėliškai įjungto muzikinio fono. Ilgiausiai prastovėjau prie vieno paveikslo – „Apie prieraišumą“ (2023), iš jo, tarsi skersvėjis pro durų apačią, košė vos juntama nejauka: per ryškiai raudonus atspalvius, rožių, susaisčiusių dvi moteris, dyglių smaigus. Rožių ir lelijų motyvų buvo kaip niekada daug – peraugusių žmones, besivejančių natiurmortuose, besisūpuojančių ant vandens; galbūt bylojančių apie tikėjimą, o gal visa ko pradžią ir pabaigą.
Antazavės dvaro trečiame aukšte netikėtai aptikau Eglės Ulčickaitės tapybos parodos „Pretekstas“ vieną iš dalių (kita dalis eksponuojama Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje). Eglės tapyboje – irgi gyvybė ir nyksmas, iki menkiausių detalių atvaizduoti daiktai ir interjero detalės, potėpis skaidrus, lengvas – lyg kvėptelėjimas. Paukščio narvas, kuris man pasirodė panašus į mano seną šiltnamį, priaugęs barkšančių stiebų, sename vazone – grožiu keri miręs augalas; o kas sakė, kad tik gyvi augalai yra gražūs? Žiūrėjau į milžiniškos spungės sparnų piešinį, tokį panašų į akis, kuriomis, esu tikra, mus stebi kažkas iš anapus. Skaidrų kriauklės raštą galima skaityti kaip runas, mėginant įminti gamtos užkoduotus pikselius. LDS galerijoje eksponuojami daiktai iš dailininkės studijos (kiro iškamša, iš medžio drožtas teptukų stovas, puodelis, skilęs mėnulio modelis) – tarsi iš paveikslo išrautos gyvos projekcijos. Pagal dailininkės sumanymą, apkeičiant vietomis motyvą su paveikslo dingstimi, jame esantys objektai paradoksaliai tampa tikroviškesni už realybėje esančius.
Dieną prieš uždarymą spėjau aplankyti Aurelijos Maknytės parodą „Kanalai“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Ir čia pat pasigailėjau nespėjusi į pačios menininkės vedamą ekskursiją, vykusią prieš kelias dienas. Blaškydamasi salėje, suvokiau, kad Maknytė be jos pačios paaiškinimų man savaip neperkandama. Daugmaž susigaudžiusi daikteliavimo ekspozicijose, instaliacijose, nuotraukose ir videoreportažuose, jaučiausi taip ir neradusi pagrindinio rakto ir pasilikusi kažkur šiapus savojo suvokimo ribos. Pameditavusi prie senas degintas skaidres sukančio projektoriaus, išėjau su jo klaksėjimu ausyse. „Bet jausmas buvo labai geras, maknytiškas“, – užsirašiau pastabose.
„Gaidos“ festivalyje, „Grandbrothers“ (Vokietija) koncerte, pirmą kartą pamačiau šokančius žmones Filharmonijoje. Kai, įsiūbuota ritmo, nusileidau iš balkono, nes paskutines koncerto minutes norėjau praleisti parteryje, salės darbuotojos manęs nenorėjo įleisti. Ten žmonės šoka, – pasakiau, pati beveik netikėdama. O ar taip galima? – paklausė viena jų.
