Ką aš sau pasakyčiau

 

(iš asmeninių užsirašymų)

 

2010 m. lapkričio 1 d.

          

Vėlinės. Svarbiausia diena. Į klausimą „kodėl“ atsakymo neturiu. Tiesiog tą žinojau visada. Vakar – kelionė po Kauno kapus. Šiandien – šviesi saulėta diena, namai skęsta muzikoje. Dega žvakelės. Penkios: Mamai, Tėveliui, Aldonai, Rūtai, Einarui. Jų – daug daugiau. Daugybė. Po ranka Jurgos laiškai. Perskaitau. Net keista – niekad nejutau, kad būtume buvusios draugės, o laiškai šilti, ilgesingi, lyg ir nuoširdūs (kaip kitaip, jeigu iš Tibeto ar Indijos?). Rašysena smulki. Sunkiai įskaitoma. Tik dabar juos ir perskaitau. Visus. Prisimenu – ta rašysena buvo per didelis išbandymas mano kantrybei. Tik „apmesdavau“, apie ką – ir viskas. Kai nebelieka žmonių – viskas esmingai kitaip. Tomas išėjo į savo eilinį koncertą.

Įsivaizduoju minias susitikusiųjų – žvakelėmis pasiklojusių, žvaigždėmis apsiklojusių. Tarp dangaus ir žemės švyturių tikrąja šio žodžio prasme. Išsišlavusių iš sumaitotų buveinių, perkimštų plepalais, rykavimais, spygavimais, entuziazmu, įkyriais graudenimais, plastmasiniais santykiavimais. Beribiu didžiojo pasaulinio mėšlo sąvartynu, kuris kaupiasi ir kaupiasi, žadėdamas susprogti cunamiais, ugnikalniais, katastrofomis, visais kataklizmo ženklais. Na, čia jau gal per daug globaliai!

Bernardinuose Visų Šventųjų liturgija. Vėl Juliaus balsas. Prieš kelias dienas įtaisiau jam du Velaniškytės paveikslus. Jam labai tinka. Parsinešiau ir sau. Dar kartą ilgai svarsčiau apie triukšmą ir tylą Eglės V. kūne ir dvasioje.

 

2010 m. lapkričio 14 d.

 

Einu Pilies gatve. Grįžtu iš Jurgos gimtadienio paminėjimo jos namuose. Pritvinkusi Jurga. Stebiuosi Ingridos stojiškumu.

Bet prieš tai pasiklystu ištuštėjusiame „viršutiniame“ Vilniuje. Užbėgu į Kazimiero bažnyčią. Ten – gospelų festivalis. Jaunimo prikimštoje bažnyčios erdvėje triukšmingas choras suplėšo skliautus ir išmėto mane skeveldromis.

Taigi einu Pilies gatve. Didžiuliuose išskerstuose senamiesčio languose – puikūs ponai su poniomis, malonus, jaunas ir gražus jaunimėlis šypsinėjasi vienas kitam. Čiulbinėjasi. Jau nebe man. Gyvenimas už tų langų gražus. Ir mano skruostai nuo likerio paraudę. Ir kirpėjos „galvytė“ savo vietoje.

Televizijos konkuruoja – kuri kvailiau pasirodys. Su Uspaskichu, Smoriginu ir pan. Nebeapsikenčiu. 2-oji programa dar, ačiū Dievui, groja klasiką – su Rinkevičiumi ir puikia smuikininke. Stuburas. Jurga. Nueinantys ateina. Artėja. Iki susitikimo!

 

2010 m. lapkričio 31 d.

          

Žiūriu pro langą. Sninga daug, balta. Kaimynai eina su pilnais maišais. Sėdės prie stalo ir valgys. Gers, žiūrės „Triumfo arką“. Užsidedu savo naujuosius vailokus ir brendu Sereikiškių parku link studijos. Jaučiuosi stirna. Pakeliui sutiktas ančių pulkas, sutūpęs ant Vilnelės, visai nekreipia į mane dėmesio. Parke sutinku tik vieną jauną porą, vedžiojančią klampojantį šunį. Pasisveikinu ir palinkiu gerų metų. Gaunu šypseną. Studijoje vakar su mergom audringai aptarinėjome mano kandidatavimą į savivaldybę. Nuotykis. Beje, teikiantis adrenalino. Draugės nutarė, kad dar nelinkėtų man mirties ar paralyžiaus. Bet lyg ir logiška būtų ko nors panašaus tikėtis. Tiek to! Išsiplaunu studiją. Koridorių. Ištuštinu krosnies pelenus. Išnešu į kiemą kilimėlius. Pasikuriu krosnį. Baigiu išgerti pusbutelį vakarykščio vyno. Surenku į maišelį šiukšles. Jaučiuosi išsivaliusi. Išjungiu šildymą. Pakeliui namo nuperku dvi banalias vištų šlauneles „naujametiniam vakarėliui“. Baltu Bernardinų keliu pareinu namo. Dar spėju surinkti likusius neplautus drabužius ir sumesti į mašinskalbę. Suruošiu šlauneles. Apsivelku baltai. Užsisegu brangų sidabrinį vėrinį – iš Petros. Einu į Katedrą. 18.30 Bačkis laiko mišias. Įsitaisau vos ne ant altoriaus. Choras gieda iškilmingai. Iš dešinės bobutė ir iš kairės diedukas. Jis irgi gieda, kai reikia „pagal protokolą“. Komuniją priimu iš Bačkio rankų. Pagalvoju, reikėjo prieiti išpažinties (bet ką naujo pasakysiu?). Po mišių – geras koncertas. Vargonai. Vasiliauskas. Jaunimo choras. Bachas, Händelis ir t. t. Viskas tinka prie to kambarių išsivalymo ir skalbimosi. Ir prie sniego, žinoma. Katedroje susitinkame su Tomu ir parslidinėjame namo. O toliau – nuobodi vakarienė prie raudona staltiese užtiesto stalo su tom dviem banaliom vištų šlaunelėm. Ir su „Triumfo arka“, žinoma.

 

2011 m. sausio 2 d., sekmadienis

 

Po beprotiško bėgiojimo po sniegus ir kaimynus (rinkiminių parašų) „Mezzo“ dovanoja šokį. Prieš minutę paklausta, kas man svarbiausia, būčiau pasakiusi – piešinys: judesio, figūros, sielos. Dabar matau – šokis, kaip savaiminė būtis. Pirmiausia – tobulas kūno neišsemiamumas. Įklimpti į jį, būti, kvėpuoti muzika, kūnu, vos juntamu rankos, galvos, pėdos, kaklo, žvilgsnio krustelėjimu. Mano varganos pastangos tą sustabdyti popieriuje – tik nereikšminga pastanga. Bandymas dalyvauti neišsipildžiusiame gyvenime, kuris buvo (arba bus) jau be manęs.

 

2011 m. vasario 20 d., sekmadienis

Vakar (vasario 19 d.) laidojome Justiną Marcinkevičių. Krito snaigės. Paskui jas susiurbė pūga. Iškilmingos procesijos metu apsnigo žilas nuliūdusių vyrų galvas ir juodą plačiakraštę Prezidentės skrybėlę. Visi liūdėjo. Pradžioje bandžiau priešintis tai visuotinei gedulo euforijai – juk numirė žmogus. Visi mirsime. Pragyveno 80 pavydėtinai harmoningų ir kūrybingų metų. Santarvėje su savimi, su šeima, su meile. Su žeme ir dangumi. Mylėtas. Mylimas. Išsipildęs. Žodžiai netekome, netekome, netekome – be perstojo liejasi iš radijo, televizijos, gatvės. O aš maištauju. Nes jaučiu, kad atradome. Sukausto baimė, nes kiekvienas iš mūsų itin asmeniškai atrandame jau prarastą. Žodžiais bandoma gelbėtis, desperatiškai trokštant atsiplėšti to nurimusio kūno po gabalėlį, kaip relikviją, išganysiančią mūsų netobulas sielas. Pastatytume tada savo namų mieliausiuose kampeliuose po altorėlį su kokiu piršteliu ar rankogalio atplaišėle ir tikėtume būsią pamaitinti ir apšviesti iki savo dienų pabaigos. Stabas pagonių tautai.

Prieš tai – daugybė visokių smarkių dalykų. Sunkus chaosas, sumaišęs balta ir juoda. Esu dryžuota. (Tik dabar nustebusi suvokiu, kad visą sezoną perku ir vilkiu tik dryžuotas bliuzeles.) Smarkus, geliantis, negailestingai rėžiantis dryžuotumas. Įtampos. Kivirčai. Sudėtingiausiu būdu besiklostančios patirtys. Mokyklos knyga. Ir viskas, kas gali būti blogiausia, susiję su knygos ėjimu pasaulin. Ribinės nervinės atakos, širdies smūgiai, išsekimas. Atsisakymas. Naktys, sumišusios su diena, sapnai su realybe, šypsenos su ašaromis, barniai su apsikabinimais. Paskui – parodos „Medis“ laukimas ir ruošimasis šventei.

Dar paskiau – Prezidentės ordinas. Pilna salė laimingųjų. Balta salė. Apsirengiu juodai (su balta Irenos apykaklaite), nes nesuspėjau „susiorganizuoti“ ko nors balto. Bet baltai jaučiuosi (ačiū Dievui). Ši juoda suknia bus šitų ir visų kitų švenčių simbolis. Prezidentė liūdnu veidu praneša apie Marcinkevičiaus mirtį. Visi atsistojame. Vasario 16-oji. Speiguota, saulėta, įsitempusi diena. Perkrova, chaoso apogėjus. Ir ramios satisfakcijos nuojauta. Linksta kojos, sukasi galva. Silpna. Noriu tik horizontalios padėties. Tylos.

Knygų mugė. Knygos pristatymas keliems žiūrovams – pavargusiems ir nuobodžiaujantiems. Nuovargis. Atsijungimas. Nepakanta. Dar viena stotelė. Dar viena. Viena. Dar.

 

2011 m. rugsėjo 14 d.

 

Labai ilgai nerašiau. Nors įvykių buvo. Šiandien visuotinai svarbiausias – Lietuvos rinktinės ketvirtfinalio pralaimėjimas Europos čempionate Kaune – naujoje sporto arenoje. Dievo bausmė už didžiausią nuodėmę, puikystę. Tą supratau jau tos arenos atidarymo dieną, kai šalia krepšinio iškilmingose dainose skambėjo Dievo vardas. Ką ir kalbėti apie religiją. O kaip su realybe? Kiek šiandien infarktų, apsinuodijimų, muštynių, skerdynių? Kiek nusivylusių, pasiruošusių tuoj pat emigruoti? Susivienyti kamuolyje! Negali būti nei antrosios, nei trečiosios religijos. Mažutė, niekam negresianti Makedonija mums tą priminė.

Nusiraminimui paimu toliau skaityti Daujotytės knygą apie Sigitą Gedą, o ten: „S. Geda pranašavo Lietuvai liūdną lemtį – jei taip neatsakingai gyvensime, tai nesulauksime, kad „mūsų žuvys – sugrįžtų, o moterys imtų gimdyti“.“ Tamsos nuojauta.

Rytoj paklausiu savo mokinių – kodėl jūs atėjote piešti? Kodėl nemėtote kamuolio į tuos išdailintus krepšius Gedimino prospekte? Nuo to, ką jie man atsakys, priklausys, ką aš sau pasakysiu.

 

2011 m. spalio 11 d.

 

Po Vytauto Šerio parodos atidarymo.

Įžengiu, o ten tiesiog švytėjimas. Sutinku Algirdą Šeškų. Jis sako: neapsunkina jis mūsų. Leidžia būti, atsakau.

Prieina puikiai nusiteikęs Rička (Vaitiekūnas). Skaniai sodriai bučiuoja mane. „Puikų straipsnį parašei apie grafiką.“ Ir ima dėstyti apie postmodernizmą, kurį jis ten atrado. Dar kartą įsitikinu – su straipsniais, kaip ir su paveikslais, – visi perskaito ir pamato tą, ką nori arba kas vaidenasi.

Jeigu kas paklaustų, kuri paros dalis man labiausiai patinka, – atsakyčiau, kad naktis, nes kartais guodžia mintis, kad neprisikelsiu.