Rugsėjo laimės Palangoje

 

Klausimas, kas yra laimė, įvairiose popmedijose pirmauja. Kartais ir aš pasiduodu svarstymams, rankiodama palaimingų būsenų trupinėlius laimės statistikai įvertinti. Ypač dabar, kai galvą kiek prapūtė nuoširdžiai tikras vakaris, jau antra para besispjaudantis smiltimis ir putomis.

Jūra neprisileidžia bason artumon – inkščia, grasina. Penkiaaukštės bangos glemžiasi poilsiautojų pėdsakus kartu su manaisiais – tolyn ir gilyn į savąsias prarajas.

Adieu! Iki kitos vasaros, mielieji!

Į ištikimąją kelionių partnerę – juodąją kuprinę – sukimštas didysis maudynių rankšluostis grįš į baltą kambarėlį pailsėti (na, gal rytoj?), bet vilties nedaug. Jūros potyrio laimė kiek apslobsta… Teks paieškoti alternatyvos.

Kartais, pamenu, patirdavau ją – laimę – pakeliui į kopas, prie nuostabiųjų ukrainietiškų barščių lėkštės, kol, rodos, prieš porą metų neaptikau ten reikiamo kiekio privalomųjų ingredientų, todėl šiemet barščiai liūdės be manęs. Atmesti. Nelaimingi.

Teks ieškoti laimingumo kitur. Netoli. Labai mėlynas Antano Mončio namelis – pakeliui (kitas tokio pat mėlynumo Palangoje – Marčėno). Ten – laimė visada garantuota. Ten gyvena jaukus žemaičio-prancūzo gyvenimas, Palangai ir mums padovanotas. Po teisybei, tik dalelė to žemaitiško-prancūziško „lokio“ genijaus. Nenustoju aikčioti ir stebėtis, kaskart neatsistebėdama stebinančiu jo kūrinių nuostabumu. (Nuostabumas – tikriausiai nuo stabo). Kai jo ištikta glaudžiuosi prie rudų, sveikai nugludintų, laiko neįveiktų ąžuolinių paviršių – glostau, beveik noriu su jais bučiuotis. Jie turi širdį – tad turės ir rankas, apkabinančias mane, nuraminančias, – kaip Mončio tikrosios, pažinotosios kadaise, kai su velioniu savo vyru Tomu Sakalausku, „Ketvirtosios dimensijos“ autoriumi, Paryžiuje dalinomės kasrytiniais kiaušiniais ir pigiu prancūzišku vynu – veik iš bačkos… bačkoje ir per ją.

Niekas to ir nedraudžia – patalpoje įprasta muziejinė tyla. Tikra, be nutylėjimų. Vos nepradedu murkti iš gerumo, iš laimės, tik čia – duryse: „Ponia! Pirmame aukšte dar turime parodą. Foto.“

Foto, tai foto, juk laiko yra, o ir parodos mėlyname namelyje dažniausiai rinktinės. Mončio pirštas iš dangaus pagrūmotų, jei kas ne taip – vertino tik patikimą draugiją…

Dėl foto reikalų mano jaunystėje buvo daug ginčijamasi – menas čia ar „tik“ fotografija. To meto šiandien gerai žinomi ir deramai išreklamuoti fotoasai tada sugebėjo įrodyti, kad TAIP, menas.

Šiandien jei kas imtų ginčytis, pabrėžiu – ginčytis, ne burnoti, sakyčiau, yra kaip visuose „menuose“ – tiek, kiek ir gali jo nebūti, tiek mene, tiek mene gyventi, tiek mene išvirti kiaušinį, tiek mene mylėti ir mylėtis.

Laimi talentingiausi. Tik grūdų ir pelų atrankos problematika pasimetė vertinimuose – dingo „ketvirtosios dimensijos“ kriterijus, egzistavęs iki postpostpostpostrevoliucijų. Dingo. Bet ne tiems, kurie nepriklausomai nuo vėjų krypties nešioja tos dovanos naštą, ją atpažindami. Iš prigimties (?!).

Žengiu į pirmą aukštą – baltą, stilingai sukomponuotą „einamųjų“ parodų erdvę, kuri pasitinka tvarkingai surikiuotų kvadratėlių fotokariuomene.

Na, manau, pereisiu, kaip dažnai nutinka einant, – lyg tie kvadratėliai – spalvoti ar ne – būtų iš anksto susimokę likti mano nepastebėti. Vieni kitiems nereikalingi. Nedalyvaujantys.

Stop!

„Vėzdeliu pakaušin“ netikėtai trinkteli dar iš tolo pastebimos GALVOS. Priartėjus – vyro, apsivertusio aukštielninkai įsivaizduojamam karste – ryškiai juntamą pilvą atsainiai prisidengusio kaklaraiščiu. Greičiausiai – pagirios. Bet ne. Būtų per paprasta. Gal lavonas. Ne. Lyg ir gyvas. Ir… matytas. Kažin kur…

Kitame – glamūrinė gražuolė. Ryškiais veido bruožais, nudailintais antakiais, gausiais tepalais nublizgintu kūnu ir brangiais deimantais įrėmintu veidu. Dar – vos įžiūrima išpuošta papilvė, beveik išnykusi drastiškame perspektyvos rakurse. Manai, kad tie personažai gyvi. Nors, tiesą sakant, lavonai… Gal pozuotojai ar… tobulos iškamšos? Surežisuoti kadrai ar „laiku pamatytas“ vaizdinys?

Paslaptis intriguoja. Iki atsitiktinio atsiskleidimo momento – tai vaškinės Silvio Berlusconi ir medicininiais tikslais išpreparuotos Renesanso gražuolės, eksponuotos Venecijoje, skulptūros. Praeitoje bienalėje.

Ekspropriacijos veiksmas, drąsiai „pasisavinęs“ siužetą, neabejotinai sukūrė visai kitokią realybę, įtikinančią originalumu ir… įtaiga (tos galvos mane persekios dar ir Vilniuje…).

Nuo jų sunku atsitraukti. Nesu tikra, ar šis variantas nėra kur kas įtaigesnis nei tas „tikrasis“. Na, o toliau, jų kaimynystėje, – ant baltų sienų kituose kvadratėliuose, – savo vienatvės išpažinimus išpažįstantys kasdienybių veikėjai: mergaitė, smalsiai nužiūrinėjanti paveikslą, šlovinantį didžiulę vyriško kūno galią, jauna „kailyje nenustygstanti“ mergina, pritūpusi ant suolelio šalia aptingusio abejingo policininko, keli paaugliai, bečiulpią beviltišką čiulpinuką ilgu kotu… žodžiu – lyg ir variacijos Sutkaus tema (pasakytų fotožinovai).

Betgi ne… kažkas kitaip. KAS? Intymu. Paprasta. Artima. Dygi juoda ir balta tyla. Vienatvių puota – lyg vieną po kito vartytum neišvaizdžių atpažįstamų, bet nepažintų pasaulių puslapius… Jau beveik užtektų ir to – ypač „priklijavus“ praradusią viltį valtį, atsisveikinančią su gyvenimu, ar smilgą, smėlio ciferblate vaidinančią saulės laikrodį.

O paroda tęsiasi. Beveik be žmonių ir be siužetų. Na, dar su kelių tigrų iškamšomis… bet ir tie įsijautę į pasaulio nuopuolio problematiką, nors, tiesą sakant, vėlesniems siužetams – be jokių veikėjų – tai daryti sekasi labiau…

Veikėjai čia įstabūs – perėja su perspėjančiu neperėjimo ženklu, pasiklydę sniege laiptų turėklai, nužmoginti ir niekada žmogiški netapę tušti rūmų interjerai… o priešais juos – neįtikėtino vaiskumo eiliniai paprasčiausių kioskelių, tvorų, garažų vaizdeliai – stulbinančiai taiklios, švaros išsiilgusios akies šūvis. Aristokratinis minimalizmas.

Neskubu. Gėriuosi mažu, baltu, apsilaupiusiu langeliu, jaukiai įstrigusiu didžiulėje, šimtus kartų geltonai perdažytoje sienoje… Kaip kokiu Švėgždos sukurtu obuoliu – tokiu pat, bet visai kitokiu nei tas, kurį tuoj sukramsnosiu, nusiskynusi nuo Marčėno sodo obels.

Toliau tų siužetų nevardinsiu – beviltiška. Pabandykit, tarkim, nupasakoti Roberto Musilio „Žmogaus be savybių“ fabulą… Bandžiau. Neišdegė. Vos prasižiojus atėmė žadą – tokia prikimšta potyrių tada pasijutau – nėščia iki gerklės…

„Bepigu tiems užsieniečiams“, – susikremtu, – visokiomis technikomis apsikarstę demonstruoja čia mums tobuląsias fotografijas. Bet ką ir bet kas su tomis išmonėmis gali apžavėti… Mat kol kas esu įsitikinusi, kad autorius būsiąs būtinai koks danas ar norvegas, na, gal dar estas…

Bet iš tiesų – kas gi to tykaus (ne)modernizmo autorius? Ieškau ištaigingo plakato. Nėra. Priartėjusi prie kuklaus fotopaveikslėlių dydžio kvadratėlio durų nišoje matau paprastą vandentiekio bokštą, iš abiejų pusių suspaustą prasilenkiančių spalvingų traukinių sienų. O kamputyje kukliausiomis baltutėlėmis raidelėmis, pranykstančiomis bendroje paveikslėlio kompozicijoje, – VIRGINIJUS KINČINAITIS. O tu Jėzau Švenčiausias!

Ir matytas. Ir žinomas. O dabar – dar ir pažįstamas.

Labas!

Sveiki! – paspaudžia dešinę kitos dienos „susitikime su autoriumi“, o kaire iš darbinės kišenės išsitraukia eilinį „aifouną“. „Fotografavau štai šituo. Išvykstu su juo į Neapolį. Bus nauja paroda.“

Laimingas žmogus – nutariu.

Atseikėjo ir man.