Išvydimai

 

Pasimatymai su Palanga (iš asmeninių užsirašymų)

 

 

Didingiausia, ką žmogaus siela gali veikti šiame pasaulyje, tai ką nors išvysti ir paprastai apsakyti ką mačiusi.

John Ruskin (1856)

 

 

2000 m. kovo 1–6 d.

 

Kodėl man VISKAS atsitinka Palangoje?.. Kai atsiduriu pajūrio smėlyne ir vėjas plaiksto mano draiskalus (nes tik sudraskyta čia ir atsirandu), jaučiuosi kaip bažnyčioje po išpažinties ir komunijos, kuri TOKIA stipri, TOKIA paveiki, jog ją sunku pakelti. Norisi alsuoti, traukti į save vėją ir DANGŲ DANGŲ! Gerai, kad jo, to dangaus, visada yra tiek daug ir kad jis yra VISADA…

…Ramiai skaitau Wassmo. Geriau. Sutartu laiku nušiurusioje telefono būdelėje išgirstu tolimą balsą iš šiaurės… Taip, turiu pripažinti, čia, šitoje Palangoje, labiausiai trūksta šito balso.

Labiausiai reikia vietos, kur tas balsas galėtų pasiekti mane bet kada, kada tik nori būti girdimas! Man reikėjo. Dabar balsas yra mano NAMAI. Man reikia tik šito balso ir šitų kasdien kartojamų žodžių. Balso. Ir Jūros. Ir, žinoma, DANGAUS! Nurimusi lakstau smelkiama smulkaus lietaus. Nuvargusi ir nutarusi nesitraukti nuo dienos plano, palaimingai užmiegu po neįmanomai bjaurių pietų…

…Pavakarys šviesėja. Išpuolu į kopas. Ilgas kelias pušynu iki tilto ir nuo tilto – iki laivo pajūry. VIENA. VIENA! Viena pasaulyje, priklausančiame man! Viskas bus gerai. Kvailai įperšu atsivežtą butelaitį pilkajam išvargusiam šeimininkui, nustebusiam, kodėl taip trumpai svečiavausi. Vepteliu kažką apie tai, kad atvyksiu kitą sykį… Net užsirašau jo telefoną.

Kulniuoju pajūriu. Košiama vėjo iš nugaros. Kopos, nuskalautos žiemos šturmo, stūkso laukinės ir savos. Smėliu išpustytuose jų „randuose“ randu Egipto piramidžių ženklus… Stop!!!

ŽENKLAS: AIŠKUS PIRAMIDĖS TRIKAMPIS. Tvarkingai iš šonų apglėbtas smėlio sienomis, saugančiomis baltą jo šventumą. VIETA. Akimirksniu plyksteli tikro egiptietiško apreiškimo prisiminimas tikroje Egipto piramidėje. Tai ne atsitiktinumas. Horizonte nušvinta oranžinė juosta, žadanti nepaprastą dovaną – saulėlydį. Atsisėdu tiesiai smėlinės piramidės viršuje. AIŠKIAI JAUČIU, KAIP Į MANE ARTĖJA APGLĖBIANČIOS RANKOS. Oranžinė juosta vaiskėja, ryškėja. Dieviška jos šviesa plinta, plečiasi, atrodo, tuoj nutvieks visą dangų ir įvyks stebuklas. Būtinai išvysiu JĮ. Gal jau dabar regiu. Suklumpu ir baltame, pirmykščiame, nepaliestame smėlyje įbrėžiu kryžiaus ženklą. Pati nežinau, kodėl man pasidingoja, kad kryžius čia netinka. Kad kažką lyg ir sugadinau. Kad įvykdžiau veiksmą daugiau iš inercijos nei iš intencijos. Pažeidžiau kažkokią esamą tvarką, į kurią neturėjau teisės kištis, bet įsikišau. Dėl savo egoizmo! Iš nelemto noro pagerinti situaciją net tuomet, kai ji ir taip yra TOBULA. Pagalvoju – reikia tą kryžių persukti link saulės. Tą padarau (perdarau, taisau).

Kryžius žiūri į saulėlydį. Kaip ir aš. Bet jau negaliu atsikratyti nuojautos, kad padariau KAPĄ.

 

2000 m. kovo 5 d., sekmadienis

 

Palanga pilna Saulės. Saulėje maudysiuos visą dieną. Mažame viešbutėlyje išgeriu kavos. Spragsi malkos židinyje. Plekšnė šviežia ir skani. Paplūdimyje – įstrigęs norvegų laivas. Jis antras šiemet – po audros. Minios vaikšto ir fotografuojasi. Ir aš. Pučia saulėtas vėjas. Popiečio trumpas atodūsis. Ir vėl – pajūris, pajūris. Nusikasu link tilto. Fotografuoju. Surandu savo „altorių“, vėl apneštą vėjo, vėl kitokį. Danguje raudonas mažas saulėlydžio lopinėlis primena TĄ…

…Einu tiltu, kad tik jis niekada nesibaigtų… Sutemsta visai. Jūra sumišo su dangum. Aš nenoriu sugrįžti. Nenoriu niekur būti. Tiesiog sustingti šitam rūsčiam pilkume. Į gabalą. Į mumiją. Į lietų. Reikia grįžti vis tiek. Jau rytoj. Ir viskas prasidės iš naujo. Ir viskas iš naujo baigsis.

Esu nešama

Nešamas yra laisvas

Nešamas yra matomas

Nešamas visada nesaugus.

 

2007 m. kovo 27 d.

 

Temperatūra apie +20 °C. Spigina į nugarą. Einu tuščiu, pilku, išbadėjusiu parko taku nuo gulbių ežerėlio link miesto. Tolumoj vyriškis lėtai grabinėja kankorėžius. Pasakysiu jam: „Padėk Dieve.“ Kažin, kaip reaguos? Plyname pajūryje, be mudviejų, nieko daugiau nėra.

Artėju. Gerai, jei senas, o jei ne? Gali nesuprasti… Ne, ne senas… Baugščiai pažvelgiam vienas į kitą. Beveik aklai, „lietuviškai“. Svetimai. Nepasakysiu. Parkas ištuštėja dar labiau…

 

2008 m. sausio 8 d., antradienis

 

Pajūris – visas mano. Ir visas VISAS baltas. Ištrypinėju pėdas ten ir atgal – nuo Birutės kalno iki tilto. Negaliu atsiplėšti nuo jūros, kuri šiandien itin šneki. Įsijautusi nenustoja pasakoti. Nesustabdomai, monotoniškai, pulsuojančiu ritmu, įkyriai ir įtaigiai. Kai grįžtant kopos staiga nutraukia jos šneką, ūmai tampa nejauku, lyg užvėrus duris į patį gyvenimą. O dar tas tirštas, kreminis toks dangus, padraikių debesų gumulais numegztas iš padėvėtos vilnos. Įkyrus raudonis pakraščiuose – į tokį ilgai nepažiūrėsi. Greit viskas apsunksta, pajuosta, išsidraiko klampėje… tarsi kas pamazgų būtų papylęs.

 

2008 m. sausio 9 d., trečiadienis

 

Palanga – vėl TIK mano. Apledėjusiais žvyruotais takeliais bandau nučiūžuoti iki jūros. Šiaip taip pavyksta. Jūra šiemet ypač traukianti savin. Negaliu atsiplėšti, nors jau imu čiaudėti nuo perdrėkusių kojinių batuose. Parku grįžtu link miesto – pajuntu, kaip balsu ištariu „kaip gera“, ir čia pat sukalbu „Tėve mūsų“. Atsigręžiu į rūmus ir atsiduriu tiesiai prieš laiminančio Kristaus statulą. Abu išskečiame rankas ir vienas kitam palinkime ramybės. Galvoju apie Jurgą. Šiandien baigsiu skaityti jos „Viršvalandžius“. Tik dabar suvokiu, kad jos TIKRAI NEBĖRA. Nežmoniško artumo ir skaudaus praradimo sąmyšis. Kažkas panašaus buvo įvykę, kai išėjo Marju Mutsu (estų grafikė, artima bičiulė). Tai pirmieji ženklai, kad teks pratintis prie atsisveikinimų. Dabar – Mamos eilė. Kasdien su nerimu (ir baime).

 

2014 m. sausio 21 d., antradienis

 

Einu pajūriu. Mėlis. Smėlis. Sniego liežuviai. Ledo lopiniai. Pušys. Saulė. Vėjo – ne. Jei paskambintų Rūta K., galvoju, papasakočiau jai, kaip čia stebuklinga. (Kodėl Rūta?..) Ir įeinu į parką ties Birutės kalnu. O čia – trys figūros ruošias kopti aukštyn. Girdžiu t i k r ą Rūtos K. balsą… Sveika!

Abi išgeriam kavos „Ramybėje“. Skani…

 

2014 m. sausio 24 d.

 

Taip, Neringa. Ji paskolino fotoaparatą. Valio!!! Bėgu prie jūros. Vakarykščiai stebuklai laukia manęs (nors lyg ir truputį aptirpę). Saulė šviečia tiesiai į nosį. Vėjo nėra.

Pasaka. Atsargiai šlepšiuoju baltomis, lapkritinėmis užšalusiomis bangomis vos vos treškant stikliniam dangui. Pasikabinu ant kaklo puikųjį „Canon“ ir spaudinėju mygtuką be perstojo. „Pagaunu“ save ištisai besišypsančią (juokinga, kaip vaikas), iš tiesų daužosi širdis nuo mažų – didelių atradimų. „Mažmožių rojus“ – perfrazuoju tą žavingą Roy kūrinį. Tikras mažmožių rojus (tiesiogine prasme).

Spragsiu ir spragsiu. Jau saulė ima artėti link horizonto, ledo luitai staiga ima švytėti prabangiais gintarais. Šešėliai ryškina briaunas, mažutėse properšose sustingsta akmenukas ar įšalusi paukščio plunksna. Einu ir einu. Į kairę – į dešinę. Tiesiai. Koja kiek įklimpsta ledo košėje, bet rizikos nebesibaiminu. Žinau, kad esu taip giliai, kad giliau nebeįklimpsiu. Tiesiog giliau – nebėra. Artėjant 5 val. staiga pastebiu, kad ir saulės nebėra, o mano pirštai raudonai violetiniai. Susigrūdu aparatą į kuprinę ir mėšlungiškai braukau „letenas“ į suplyšusių kišenių briaunas. Uždususi ropščiuosi į kopas ir paskui – tiesiu taikymu į „Žvaigždę“. Čia horilkos 50 g. Tenka dalintis su rankomis, kurios vis dar „kraujuoja“, ir, nurijusi gurkšnį, trinu jas aitriu skysčiu iki raudumos. Paskui godžiai suryju ukrainietiškų barščių porciją ir dar įveikiu gana efektingą lėkštę kiaulės kūno su troškintais kopūstais. Namie karšta arbata grąžina sąmonės ramybę ir iki vidurnakčio skaitau Camus. Šįkart „Krytį“.

 

2019 m. sausio 20 d.

 

Taip. Mėnulis. Parkas. Tyla. Sniegas. 9 val. vakaro.

Einu neapšviestais, nematomais takais lydima liūdnos ir sutrikusios mėnulio fizionomijos, šokančios paskui mane visą kelią, kelią į niekur, kelią tiesiog KELIU. Kartkartėmis žvilgteliu atgal, nusišypsau jam, globotojui, ir mano išdžiūvęs ilgesys – būti globojamai – sujudina instinktus.

Iškyla vienas įsimintiniausių mano turistinių nuotykių. Jau grįžtant per Austriją, pavakariais (o tai – ypač svarbi aplinkybė), staiga pro autobuso langą nusidriekia ryški, plati, didinga, n e r e a l i vaivorykštė, apglėbdama visas nuostabiąsias Alpes. Ji (jergutėliau!), ji tiesiog „važiavo“ kartu su mūsų autobuso kairiuoju kraštu neatsilikdama, tuo pačiu „greičiu“. Tai truko ilgai. Tikrai ilgai. Taip ilgai, kad laiko sąvoka nebeteko prasmės. Net nepastebėjau, kada ji dingo.

Ji slenka mano pasauliu iki šiol.

 

2019 m. rugsėjo 16 d.

 

Pro Ramunės trečio aukšto vakarinį langą (tai mano „viešbutis“) – vakaruojantis jūros debesijos grožis – rūstus, neišpasakojamas. Realus. Dėl realumo pūsteli koks šuoras nuo lango – sujudina vėstantį rankšluostį ant stilingos baltos lovos atbrailos – leidžia pasijusti gyvai gyvos gyvybės gyvastyje. „O! Tu Palangoj? Tokiu oru!“ – girdžiu telefone blaivią vilnietišką repliką. Na taip. Taip! Grįždama nuo vėjo, verčiančio šonan ir teškiančio ne tik smiltis, bet jau ir jūros putas tiesiai į akis, – jaučiuosi esanti. Esanti tikra, kad manęs iš čia nė jūra neišraus, net su savo penkiametrinėmis bangomis, 24 m/s vėjo gūsiais. Beje – vis dar nešiojuosi krepšyje maudymosi rankšluostį, kaip viltį ją – tą stichiją – pergalėti, ne, gal permaldauti ar susitarti dėl rytoj. Arba – kitąkart.

Kol kas geriau grįšiu prie kontroversiškos, sirupu pasaldintos, pipirais pabarstytos „Petro imperatorės“ istorijos. Šiai moteriškei, atrodo, būtų irgi netikusi rami saulėta bala su pritūpusiais žmogėnais, nė į žmogpaukščius nepanašiais.

 

2025 m. rugsėjo 22 d.

 

Klasikinis, lietuviškas debesų peizažas visą dieną kelionėje jūros link. Žemas, savas, saugus dangus, apsipilkavęs visa įmanoma pilkuma, patikimai aprėminęs rudenėjančius Žemaitijos lygumų plotus. Tiesiog prisižadėjęs būti (ir likti) Žemės garantu, jos sielos atšvaitu, jos šventąja dvasia, tikruoju Dievo pažadu – įsikūnijusiu žmogaus akių žvilgsnyje, – kad patikėtum. Jokios pompastikos. Ramybė, absoliuti taika, pasitikėjimas savimi, jaukus, dosnus ir pilnas. Bekraštis.

Vakare einu šaižiai draskoma jūrinio vėjo. Tatai – tinka. Tai pažadas, kad neišnyks debesys ir bus TAS saulėlydis. Jūra dūksta iki nesusikalbėjimo, kuriam čia nebūtų vietos. Ir gerai. Raudonas saulės ovalas jau netoli laidos – nors jo ir nesimato. Jo tiesiog nereikia, jo tiesiog būtų per daug šitame nuosaikiame peizaže, kurio išsipildymo nuojauta artėja. Pakrantės spektaklyje dalyvauja tik trys: jūra, dangus ir aš.

Didžiulė neaprėpiamybė virš pursluojančių vandenų dažosi – ne – ima š v y t ė t i nežemiškomis spalvomis – oranžas, rausva, melsva, pilkšva, violetinė žalsvais pakraštėliais. Beprasmiška vardinti. D a n g i š k o m i s spalvomis taposi virškosminis anapusybės paveikslas, prie kurio gal tik Čiurlioniui kiek pavyktų priartėti. (O Dievulėliau! juk šiandien kaip tik jo gimtadienis.)

Stebiu toliau – aukščiau. Dangiškas spektaklis aiškiai artėja link kulminacijos. Trys ryškiai ir taisyklingai susiskirsčiusios skaudaus oranžo juostos, tvarkingai siaurėdamos idealios perspektyvos dėsnio kryptimis, iškilmingai, romiai sminga horizontan, mažuose tarpuose dar palikdamos vietos dienos gyvastį primenančiam mėliui.

Visa tai kruopščiai aprėmina prabangia pilkuma praturtėjusi dienos debesų procesija, betgi neužklodama ryškios stabilaus geltonio kiaurymės – spalvinio auksinio akcento, apie kurį dabar ir rutuliojasi veiksmas.

Stebuklų reginys neskubriai mainosi bręsdamas iki absoliutaus gėrio ir liudydamas bet kokių pigių spindesių atsisakymo gelmę dovanoja paskutinį rausvą švytėjimą – Jūrai. Taip! Jūra staiga nusidažo rausvai. Sutikusi priimti dovaną, ji tolygiai padalija rausvumą atskiroms, vis dar triukšmaujančioms bangoms, kurios savo ruožtu – jau visai nutylant dangui – išplukdo dangaus spalvas į pakrantės smėlį… TAIP! Tenka patikėti – matau. Pakrantės smėlis – ružavas, kaip kad ką tik matytas dangus. Dangus įrodo savo vienybę su Žeme, pratęsdamas save iki begalybės. Vos juntamas jo rausvumas, atidavęs spalvas, dabar jau punktyrais slopsta smėlyje ir gęsta sutartinai – Dangus ir Žemė. Labanakt.