Patyrimai (iš asmeninių užsirašymų)

 

2009 m. gegužės 10 d., sekmadienis

 

Loretos Juodkaitės šokio spektaklis „Sibilė“.

Sekmadienis prasideda tablete. Atrodo – pasikarsiu. Bet vakar patyriau „Sibilę“. Ar tą galima pavadinti spektakliu? Tvarinys (tikrai ne kūrinys). Esu girdėjusi apie ją. Pakerėta einu į užkulisius. Grabaliodamasi tamsiuose kuluaruose randu kambarėlį. Ten išmėtyti tik ką buvę gyvi daiktai – krepšiai, šiukšlės, drabužiai, liekanos. Duše girdžiu vandenį – ji prausiasi. Turiu jai pasakyti. Pasakyti tuoj pat! Palaukiu. Ji prausiasi ilgai, nes reikia nusiplauti ne tik molį ir druskas – ir salės juodulius, ir šlovę. Ir jaudulį, kai prancūzų, lietuvių, vokiečių, ispanų, studentų ir žioplių minia ūmai atsistoja, įsmeigusi akis į Golgotą atlikusio žmogaus veidą. Lūpos vos vos sukruta menamam „ačiū“ – tik tam, kad pati nepavirstum skulptūra ir neliktum čia amžinai įsismeigus į šviesos ratą.

Iš asistento gaunu jos telefoną. Skambinu sekmadienį, kai tabletė pradeda savo raminimo darbą. Išgirstu balsą. Šiurpu nueina mintis, kad kalbu su savo refleksu, antrininku – jau seniai su savimi nekalbėjau. Ji įvardija mano sutrikimą, apibūdindama tai, ką patyriau, – „tarnystės menas“.

„Šiaurės Atėnuose“ randu Staponkutės straipsnį (jau ilgai jų nebuvo). Seserystės bendruomenė siunčia viltingus ženklus.

 

 

2009 m. birželio 3 d.

 

Kai tik atveriu spintą ar atidarau bet kurį stalčių – gausos beprasmybė. Ar ateis kada laikas, kad imčiau ir susimąstyčiau. Kad suskaičiuočiau. Kad atsisakyčiau. Žemaičių Kalvarijos pamokos nuramina sielą. Čiuopiu paskutinius likusius dienoraščio puslapius – keli. Maniau, kad jei baigsiu, ir bus pabaiga. Bet Monika netikėtai atneša naują tuščią albumą. Ženklas?!

 

 

2009 m. birželio 14 d.

Sapnas: veiksmas vėl vyksta Japonijoje. Matuojuosi sukneles – šilkinės, tamsios, juodos su įvairiais labai įdomiais papuošalais. Ilgos, laisvos, tunikos stiliaus. Lengvos. Įsidėmiu juodą apvalią megztą sagę. Mano psichologė Gudaitė sako, kad tai reiškia kažką naujo – „prisimatavimai“ to, kas mane kankina ar prie ko aš norėčiau pritapti.

Pabudusi jaučiausi klaikiai. Pasidalinusi į dvi dalis. Aš – į kitą pasaulį. Abi dalys – mirusios. Atmestos, svetimos. Ištuštėjusios. Bergždžios. Paskambinu Ingai (Tibeto masažo specialistei). Išsikviečiu taksi ir važiuoju į jų sekmadieninį susirinkimą. Algirdas Š.* sako „pamokslą“. Nors sudėtinga tai priimti, visgi jam pasiseka šį tą man pasakyti. Turiu jėgų net nueiti į niūrųjį KGB (Tėvelio prisiminimui). Ilgai planuotas susitikimas. Sukrėtimas prablaivo. Vakare atvyksta Rapolas. Puikus mūsų vaikinas. Baltas angelas.

 

 

2009 m. rugpjūčio 22 d.

 

Šiandien parvažiavau iš kaimo. Kaime buvo gera, nors naktimis – nelabai. Vakare Vilnius šviežias. Gražus. Švytintis. Vasariškas. Pilnas gyvybės. Jaunystės. Su šortais ir mini sijonėliais (ar beveik be jų). Mano kiemas įspūdingai gražus. Su senu kaštonu. Beveik tuščias, be mašinų. Jaudinančiai žalias. Pagaliau meistraujami nauji laiptai. Tomas į mane nereaguoja, bet manęs tai nepaliečia. Atsisėdu savo kambaryje ir suvokiu – esu tikrai viską turinti. Visiškoje namų ramybėje atgulu į savo plačią, patogią lovą. Gera.

 

 

2009 m. rugsėjo 1 d.

Sėdžiu nuostabiajame savo balkone. Apsupta vijoklių lajos. Senamiesčio tyloje – vos per kelis stogus baltuoja varpinės kryžius. Tempiu lauk iš užkampių visokias „gėrybes“ ir bandau pratinti save prie minties atsikratyti nereikalingų. Seniai patirta namų tylos palaima. Šitoje palaimoje išnyra kažkoks gerumas. Galvoju apie Tomą ligoninėje. Apie jo vienatvę, likimo pasirinktą. Mano atsakomybę jam. Neseniai buvo sunki, nepakeliama – staiga nušvito, lengva, netgi miela. Rašau šias eilutes lyg ir bijodama, kad visa tai vėl kas nors iš manęs atims (liga? nuovargis? pasimetimas? išsekimas?). Stengiuosi galvoti apie japoniškus sapnus – ypač apie tą, kuriame lipau į dangų didžiuliais neaprėpiamais laiptais. Ir apie nuvažiavusį traukinį. Pildosi. Būti, atsidurti anapus ribos – pažadas pagaliau atrasti savo laiką. Ir skirtį. Būti reikalingai nors vienai būtybei – tegul ji man atrodė tik sunkus kryžius, atsitiktinė našta.

Dieną, kai visa Lietuva juda kruta (rugsėjo 1-oji), galiu romiai sėdėti savo žaliajame balkone, nutviekstame saulės, ir pati sau pavydėti savo kambario paukščių gyvenimo, iškilmingų povų ant sienų ir stalų, jaukių pagalvėlių, mielų kelionių daikčiukų iš visur, nuostabaus užtiesalo, padovanoto pusseserės Irenos iš Niujorko, Skačkos paveikslų ant sienų. Numatyta šios dienos ekskursija į Dubingius neįvyksta dėl nujaučiamų priežasčių ir aš džiūgauju širdyje, nes to neįvykimo norėjau. Viskas į gera! Visi sutikti žmonės sutartinai sako komplimentus (kokia pailsėjusi, kokia graži, kokia kitokia) ir galiu tik įsivaizduoti, kokia, matyt, buvau prieš kelis mėnesius. Ne tik sau, bet ir kitiems. Kam dėkoti? Vaistams ar Dievui? Kvailas sugretinimas.

 

 

2009 m. spalio 8 d.

Lyja. Per radiją skaito Jono Meko „Laiškus iš Niekur“. Lietuviai nebuvo pagonys – jie buvo panteistai! Nes pagonys garbina stabus (kaip šiandien garbiname automobilius), o panteistai susivienija su gamta.

Ši mintis susikalba su žiūrėjimu į paraudusius balkono vijoklio lapus. Subtiliausi rausvo, rudo, bordo, chaki atspalviai kartu su apšalusių pelargonijų raudoniu nušvitę tokia aristokratiškos tapybos elegancija, kad veik netenki amo. Ar galima po to rėkauti, kad tapyba mirė, kai jos tiek gamtoje?

Atklydusi mintis: žmogui nereikia rengtis subtiliais gyvojo pasaulio tonais – nereikia mėgdžioti gamtos! Šitoje nelygioje konkurencijoje vis tiek liksi arba nuolankiai pralaimėjęs, arba sugėdintai pilkas. Arba kaprizingai nenuovokus. Vienija juoda, pilkšva, rusva (bet ne akinanti balta). Taip reikėtų rengtis, kad būtum kaip vienetas, stovyla, brūkšnys, taškas – netrikdantis ir nenutrūkęs.

 

 

2009 m. gruodžio 13 d.

Bernardinuose per mišias meldžiausi už Rūtą ir babunę Aleksandrą – 50 metų nuo jos mirties. Prisimenu ją – man tada buvo dvylika. Visos mūsų giminės matrona. Pradžia ir pabaiga. Iki šiol sprogdinantis užtaisas, kurio paslapties liksim neįminę.

Rūta gęsta. Jos veidas šviesus ir giedras. Panašus į Aldutės. Meldžiuosi ir meldžiuosi, kad ji suspėtų atleisti savo priešams iki iškeliaudama. Šiandien kalbėjomės apie tai. Apie tėvelį, mamą, Vladą. Meldžiuosi, kad Dievas dar duotų laiko jai nušvisti meile. Ir susitaikymu. Su Popiežiaus palaiminimu viliuosi, Dieve, būti išklausyta.

 

 

2009 m. gruodžio 25 d., Kalėdos

Maža graži eglutė. Permirkusios Kalėdos. Tokios krizinės, bet suvokiu, kad kaip tik to ir reikia. Neiti iš namų. Nesiblaškyti. Pabūti. Geros Kalėdos. Ne tokios, kokias įsivaizduoji, o tokios, kokios yra. Dar kartą pamatau savo namus. Namai gražūs. Jaukūs. Kada ir kaip aš juos įstengiau sukurti? Principas „pasidaryk pats“ triumfuoja. Kalėdinio stebuklo padedama, staiga aptinku šio principo laisvę. Ta proga nueinu ir pabučiuoju Tomą į lūpas. Apstulbęs ir nušvitęs jo žvilgsnis patvirtina iš karto visus principus. Jeigu jie ateina iš principingai neprincipingos „apačios“. Jei pasisektų tą nuovoką sulaikyti bent dar dieną kitą, gal ji jau neapleistų manęs „iki dienų pabaigos“. Tikriausiai tai būtų prasmingas pabaigtuvių triumfas. Iš visų dalykų, kurie man patiko per šias Kalėdas, – nesibaigiantis kalėdinis lietus, kiaurai persmelkianti klampynė, išaukštinanti mitinę Kalėdų šviesybę. Ideali pasaulio iliustracija. Geriau nesugalvosi – mirtis stereotipui, akligatvis „šokėjoms tamsoje“. Totali iliuzijų kapituliacija. Kalėdos nusprendė mus išgelbėti pašviesdamos tamsa.

 

 

2010 m. sausio 6 d.

 

Nurenginėju eglutę. Byra spygliai. Per greitai. Sausai. Bukai. Tie patys spalvoti burbuliukai gula į tą pačią kartoninę dėžutę. Bet kaip. „Bet kaip“ praeina. Kalėdinis laikas. Ir dėl to nekyla jokio apmaudo. Tik noras, kad jis ir toliau sau taip eitų.

 

 

2010 m. sausio 7 d.

Ir vis tik – buvo sekmadienis. Sausio 3-ioji. Dauba prie Kaišiadorių. Paparčiai. Vienuolynas. Sniegas. Speigas. Vienuolių giesmės koplyčioje. Arbata atsiskyrėlių sodybėlėje. Šulinys. Akimirka. Stovi akyse.

Perskaitau Donaldo Kajoko eilėraščius. Iliustruosiu. Kol neskaičiau – maniau, lengvai išsisuksiu. Nepavyks.

 

 

2010 m. sausio 11 d., pirmadienis

 

Niekur neinu. Sninga. Nieko nenoriu. Sėdėti. Tyliai akompanuojant Mozartui. Krūvos archyvinių dulkėtų popiergalių. Naivūs egzaltuoti jaunystės dienoraščiai, nuotraukos, laiškai, pageltusios laikraščių iškarpos. Sujudinta praeitis spaudžia prie žemės.

 

2010 m. sausio 13 d.

Visą nuostabią žiemos išbalintą dieną radijas groja Bachą, visas ave marijas ir t. t. Sausio 13-oji. Vaiskus oras išvilioja prie Vilnelės. Turėti upę beveik kieme! Šnekančią, tekančią upę su būriu ančių, sutūpusių sniege. Nutariu, kad šiandien gera diena ir kad eisiu į mokyklą pas mokinius. Pamoka vykusi – šokame ir piešiame. Eskizuojame kartu. Mielas pasiutimas! Trys mano mylimukai – Kipras, Gediminas ir Aleksandras – ateina pirmi. Pasijuntu vėl savo rogėse. Šokame ir paišome įkaitę. Vieni kitiems darome įspūdį.

Mobilus pertraukia žinia: mirė Pranas Lapė. Atrodo, taip jau ir turėjo būti. 89 metai, aklumas, žarnų nepakankamumas, operacija. Pranas mirė. Nesavu balsu sakau mokiniams. Jiems tai nieko nereiškia. Jie nežino Prano. Bet tyli. Bandau dar tęsti pamoką, bet visi suprantame, kad to niekam nebereikia. Gal ir nevalia. Atsisveikinu, atsiprašiusi, kad turime baigti anksčiau. „Ačiū už pamoką, mokytoja“, – išgirstu.

Vakare imuosi skaityti Juliaus „Postiles“.

Prie mano patalų tyliai atitipena mažutis taškutis – Dievo karvytė. Atsiradusi nežinia iš kur ir kaip – visai ta pati, lanko mane tokiomis pat aplinkybėmis.