Miranda, portugalų kalbos vertėja
Miranda Magelan Kamoenš Papirtis dingo. Vieną dieną, o jei tiksliau – antrą dieną po jos dingimo konferencijos metu, jos jau pasigedo visiškai.
Tyrėjas Liaudanskas atvyko laimingas, galų gale kitoks nusikaltimas. Girtuoklių ir bomžų taškymaisi jau stovėjo kauliniu kaulu ir sprangia ašaka skersai jo gerklės. Puse Svaro jo nevadins niekas. Na ir kas, kad palyginus su kitu Liaudansku, kuris yra muzikantas Svaras, tyrėjas yra truputį kitoks, jei atvirai – perpus mažesnis ir todėl visi jį šlykščiai už akių vadina Puse Svaro. Juk svarbiausia žmogaus protas ir kultūra.
Pirmas duoti parodymų atvyko poetas Putramentas. Lyg pavyzdys kitiems aktyviai bendradarbiauti su tyrėju.
– Aš esu Sarbievijus Putramentas. Gal teko girdėti?
– Taip. Žinoma. Klasikas ir šiaip… – susinepatogino, kaip aiškiau pasakyti, Liaudanskas.
– Ir šiaip… Ką gi, nevaizduosiu stovįs gyvas ant marmurinio postamento ir papasakosiu, ką žinau. Mes visi čia dar ieškome amžinųjų tiesų bei gyvename menu. Mes jau visi anapus, vienas kiek daugiau įkėlęs koją, kitas tik prisilaiko mūsų, įkėlusių, švarko skverno.
– Miranda?
– Jaunuoli, bus pasakyta! Leiskite pradėti nuo ten, kur reikia, ir tada aš pabaigsiu taip, kaip reikia. Taigi anapusybėje, kur mums visiems atseikės pagal nuopelnus ir paskirs deramas vietas. Šiame gyvenime mes, aišku, buvome visokie, bet svarbiausia tai, kaip mes pasiruošėme susitikti su amžinybe. Portugalų kalba – tai ženklas. Jeigu tu išverstas į lenkų arba latvių kalbą, tai labai mažas žingsnelis. O jei tavo tekstus skelbia tokia didele, bet tolima kalba kaip portugalų – o! tavo kūryba jau dideliame pasaulyje. Lyg Kristus Rio de Žaneire laimina tave. Todėl ir buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti festivalyje Mirandai. Tiek aš žinau. Dingimo fakto nepastebėjau. Man pranešė vėliau.
Tyrėjas tik tiek suprato, kad vanduo, į kurį jis neapdairiai nėrė, bus šaltas it sausio mėnesį. O gal nereikėjo nerti?
Libretistas Julius Kalėda buvo malonesnis. Dėstė ne iš devinto aukšto. Jis Liaudanskui iškart pranešė, kad jam reikėtų stikliuko stipresnio gėrimo. Tada mintys susidėliotų tvarkingiau. Na, bet jis supranta šiuolaikinę policiją, tad bus gerai ir be stikliuko. Taip, beveik niekas jau pas juos negeria. Julius yra mohikanas. Todėl puoselėjamas it egzotiškas botanikos sode žydintis krūmas. Rododendras. Jam leidžiama būti blogiuku. Tai vadinama demokratijos švente. Į visas moteris literatūriniuose festivaliuose jis atkreipia dėmesį, tačiau Mirandos nepastebėjo. Vienu metu lyg ir kalbėjo portugališkai. Tai buvo arba Miranda, arba šiaip kalėdiniai fantomai. Blaivas portugališkai nė žodžio. Bet išgėrus jam dažnai atsiveria netikėti pasąmonės klodai. Rumuniškai ar portugališkai pakalbėti gali. Apie dingimo faktą galįs prisiminti tik tiek – pats buvo dingęs iš sąmoningos būsenos. O kartu ir Miranda, ta prasme ne su juo, o išvis iš jo buvimo lauko.
Kažkokia tamsa ir nusikalbėjimas, pagalvojo Pusė Svaro. O gal teks įžvelgti slėpiningąją jų žodžių prasmę. Jie gi paprastai nekalba? Vis su žyme, kitoniškai…
Kritikė Aliodija ilgai žvelgė į Liaudanską ir tam net pasidarė nepatogu. Prieš jį – liekna moters figūra, slėpiningas, neaiškius, bet viltingus pažadus skleidžiantis stilius. Aliodijos žvilgsnis virš akinių stiklų vėrė tyrėją kiaurai lyg jauno prozininko apsakymą. Moteris ji buvo įdomi. Bet – bjaurybė – ji pati tai žinojo ir tuo naudojosi. Aliodija tvirtino mačiusi gražią tamsaus gymio moterį. Ji norėjo pakviesti ją kartu nusifotografuoti. Nuogoms, aišku. Jos dabartinis draugas puikus fotografas. Literatūrinis dvigubas aktas. Ir galbūt tai būtų skambesnis pareiškimas apie užsimezgusį tiltą tarp dviejų tautų literatūrų. Moterys pirmą kartą užmegztų literatūrinį tiltą tarp dviejų tautų. Tada nereikėtų visų tų tuščių kalbų portugališkai ir lietuviškai. Juodai balta fotografija prasiskverbia po oda. Visa esmė iš karto atsiskleistų. Bet ta portugalė atsakė skubanti ir dviejų valandų fotosesijai viešbutyje niekaip neatrastų. Nors norėtų… Aliodija tada pametė iš savo akipločio portugalę. Bet griežtai tvirtinti, kad tai buvo Magelan Kamoenš, negalėtų. Kalbėjo tik apie fotografavimąsi. Galėjo būti ir latvių arba slovėnų kalbos vertėja. Su ja kalbėjo angliškai.
Liaudanskui ši liudininkė sutrikdė sklandžią minties eigą. Jo mintis vis nuklysdavo į tą literatūrinį tiltą tarp dviejų tautų. Kažin kaip tai atrodytų? Bet drovėjosi toliau sugalvoti.
Klaidas Kazlauskas, detektyvų autorius vikriai lakstančiomis po kampus akutėmis, ilgokai kratė Liaudanskui ranką. Kaip kolega kolegai! Na ar jums jau aišku, puolė it liūtas į Tomsono gazelių kaimenės vidurį. Man tai buvo aišku jau nuo pirmos konferencijos dienos, kai tik perskaičiau dalyvių sąrašą. Jūs jos pavardes atidžiai perskaitėte? Kamoenš, Magelan ir – vyšnaitė ant torto – Papirtis? Lietuviškai portugališkai braziliškas kratinys. Ir kodėl pavardės trys? Ar Magelan – tai moters vardas? Portugališkos pavardės dalys – tai garsiausių portugalų pavardės. Magelan – poetas. Kamoenš – keliautojas. Arba atvirkščiai. Ir teisingiau ne Kamoenš, o Kamoins. Kažkas ne visai gerai moka portugalų kalbą. Supratote? Viskas yra fikcija, visa šita konferencija yra slaptas nusikaltimas. Bet idėjinis. Kažkokią portugališkai atrodančią moterį mačiau. Po to nemačiau, savaime suprantama, kai ji dingo, dar labiau nemačiau.
Liaudanskas paprašė dešimt minučių pas jį nieko nekviesti. Išgėrė kavos, vandens ir dar kartą kavos. Lyg pradedant Koheleto knygą. Rūkų rūkas. Viskas yra rūkas. Baigiantis toms dešimčiai minučių galvon šovė išganinga mintis. Ar išvis buvo Miranda, portugalų kalbos vertėja? Kas vyksta ir ar yra nors vienas gyvas literatas, matęs Mirandą? Už kurio parodymų užsikabinti? Liaudanskui suspaudė skrandį šaltas rupūžės formos gniutulas. Jis nieko šioje byloje nesupras ir gal geriau grįžti pas savo pijokus. Pusė Svaro – tai jis. Svaru būti ne jo nosiai.
Bet, kaip visada būna, sėkmė šypsosi netikėtai. Modernistas Sabaliauskas, kuriam atėjo eilė liudyti, nuo durų prisipažino:
– Aš ne Kristinos Sabaliauskaitės giminaitis. Aš pats sau Sabaliauskas. Aš nešiau kūną. Nešėme dviese.
– Nusiraminkite. Išgerkite štai vandens ir ramiai papasakokite, iš kur nešėte ir į kur. Kodėl kūnas? Jau buvo atšalusi?
– Mes ten buvome trise. Su senu rašytoju Ūža. Pavardė jo tokia, nes stilius užasas. Bet Ūža stambus. Nešti tiko. Buvo dar šilta.
Kaip tikras modernistas Sabaliauskas painiojosi ir painiojo parodymus. Tačiau Liaudanskas galų gale nustatė tokias aplinkybes.
Jie sėdėjo prie stalo trise. Visi liūdėjo. Kartu sėdėjo Sabaliausko draugė. Staiga prie jų staliuko prisvyravo tamsaus gymio moteris, pasakė „oi“ ir nuleipo ant kėdės. Nuo moters sklido viskio tvaikas. Visi ten sėdėję nusprendė, kad tai festivalio dalyvė, labai negražu ją smigusią čia palikti, todėl Ūža pasiūlė nunešti į Sabaliauskų numerį. Modernisto draugė paprieštaravo: kaip jie trise miegos dvigulėje lovoje? Ūža sakė, kad jis yra šiek tiek išgėręs, tad, nors ir senas, vienas su jauna dailia moterimi atskirame numeryje negali būti, nes neatsako už savo veiksmus. Ir tai provokacija galų gale. Ką jam pasakys žmona? Visą gyvenimą taip! Provokacijos ant provokacijų! Galų gale ilgokai pašūkavęs Ūža sutiko padedamas Sabaliausko nusinešti viskio debesėlį – moterį į savo numerį.
– Ką gi, einam į Ūžos numerį. Kūnas dar ten? – ryžtingai pašoko Liaudanskas.
Aiškumas, ryžtas ir veikla! Į atkutusį tyrėją buvo gražu pažiūrėti. Jis nekantriai pasikasė rankas.
Prie Ūžos numerio durų pasiklausė. Kūnas dar buvo ten ir gal net du kūnai buvo ten. Kūnai skleidė gyvoms gyvybėms, kurios kuria kitas gyvybes, būdingus garsus. Liaudanskas ryžtingai pabeldė kumščiu. Tyla. Dar kartą pabeldė. Aktyvi tyla ir staiga pasigirdo sunkus kūno šlumštelėjimas iš antro aukšto į krūmus apačioje. Liaudanskas rėžė koja į duris. Lovoje antklode prisidengė nuoga moteris. Ji iš karto pranešė esanti Natalija Vorobjova, Minskas, Respublika Belarus. Abiem sutarus. Pažvelgus pro langą žemyn išlaužytuose rododendruose dejavo rašytojas Ūža. Visą gyvenimą taip. Provokacijos ant provokacijų! Koja, dėl Dievo meilės!!! Greitąją jam iškvietė.
Liaudanskas prisiminė, kaip mažas įsitverdavo į stiprią, bet švelnią mamos ranką. Ašaros išdžiūdavo akies mirksniu. Net pasukiojo galvą į kairę ir į dešinę – gal kas paduos jam ranką. Byloje nė vienos vertingos detalės. Tai nors pasilaikytų už rankos. Jis vėl susirado tamsų kambarį ir ten atsitūpė ant kėdės krašto. Lyg žmogus-paukštis, kuris norėtų išskristi pas savo geruosius girtuoklius ir narkomanus. Ir štai, tupint ant kėdės krašto, tyrėjui toptelėjo viena mintis. Vertėjos būna iš portugalų kalbos arba į portugalų kalbą. Štai kur paslapties šifras ir kodas. Aš – Svaras. O mūsų Miranda… Staiga jis atplėšė tamsaus kambario duris ir išlėkė ieškoti Sarbievijaus.
Rado jį fojė, ramiai sunerimusį, sėdintį krėsle patogia poza.
– Pone Putramentai, vardas Miranda juk kažkurios Šekspyro komedijos personažo?
– Taip, jūs visiškai teisus, Miranda veikia Šekspyro komedijoje, mano galva, „Vasarvidžio nakties sapnas“.
– Kokia ji?
– Komedija gana paklaikusi. Miranda? Jaunuoli, skaičiau gal prieš pusę amžiaus, negalėčiau…
Ūmai iš tamsaus kampo pasigirdo tylus švilptelėjimas. Dar kartą švilpt. Klaidas Kazlauskas mojo ranka. Jo akys žibėjo kaip auksiniai eskudai piratų skrynioje net visiškoje kampo tamsoje.
– Aš žinau! Miranda yra iš kitos Šekspyro komedijos „Audra“. Putramentas nori jus suklaidinti. Nepasiduokite! Miranda išsigelbėja per laivo katastrofą. Komedijoje veikia dvasios ir pilna stebuklų.
Aha. Štai. Tyrėjas vėl grįžo į savo kambariuką, sudribo ant kėdės lyg viso viešbučio šeimininkas. Visu užpakaliu priplojo sėdimąją dalį. Užpakalis jo buvo didelis it viso Svaro.
Štai ir bylos pabaiga. Mirandos, portugalų kalbos vertėjos, niekada nebuvo. Jie įsirašė į sąrašus Mirandą kaip ano pasaulio, apie kurį pasakojo Putramentas, kodą. Jie visi gaudo savo Mirandą ir retas pagauna. Tas, kuris neranda savosios Mirandos, iš pavydo pasiunta ir praneša policijai apie Mirandos mirtį. O man ką daryti, pagalvojo Liaudanskas. Parašyti dokumentuose – portugalų kalbos vertėja yra gyva ar vis dėlto mirusi. Ar žuvusi? Ar niekada neegzistavo? Bet kam ir kas tada mokėjo už Mirandos kambario nuomą viešbutyje? Kuris rašytojas slepia Mirandą?
Tyrėjas Liaudanskas net pašoko nuo minčių kratinio galvoje.
Aš susigaudžiau, kas yra Miranda, bet kaip man paaiškinti kolegoms? Ir svarbiausia – prokurorui?
