Pramanas

 

Pramanas

 

Jame nėra nieko. Gali mesti akmenuką – nebarkštelės. Tai tik tuščia forma be dugno. Pramanas. Nei kvėpuoja, nei valgo, nei geria. Jei atsistojęs rankas pakels, ant jų pečiai ir galva liks su veidu, su akimis. Tikriausias galvarankis, o kojos eis kur kuri nori, nors jos norų neturi, o ir kur eis be galvos, be akių? Pramanas. Vaizduotės žaidimas, paistalai akyse. Ir jis tave stebi. Toks tokį traukia. Keletas panašių sustoja vienas prieš kitą ir patvirtina, kad tai ne atsitiktinumas, o eilė tokių pat. Neįtikėtina naujiena. Kruopštaus išsigalvojimo rezultatas. Tai, kas seniai žinoma, pastovu, nepramanyta, – nuobodu. Lyg seksas senukui, kuris nebegali… bet tai irgi išsigalvojimas. Faktai rodo, kad ir senukams gimsta vaikai ir visko jie dar prisigalvoja.

 

 

Liuks rutuliukas

 

Liuks rutuliukas yra labai geras. Numestas rieda, padėtas stovi, o parištas ant virvutės ore skraido, sūpuojasi, sukasi, akimis ganomas toli nenurieda, laikytojo dėmesį aštrina, smailina, katiną erzina, jo raumenis įtempia, uodegą raito, nagus atkiša, akis išsprogina, šokinėti, gainiotis, ratais suktis verčia, o kai ore įsisukęs jam trenkia į kaktą, išvaro iš proto, katinas be proto puola šalin, šoka į medį, užlekia į viršūnę, šaką apsikabinęs liuks rutuliuką keikia, užgautos vietos pasikasyti neturi kuo, o kai skaudūs prisiminimai iškrinta iš galvos, lipa paskui juos žemyn, pakelia uodegą, bidzena šalin ir niekada nebegaudo jokių rutuliukų.

 

Daugiadienės

 

Šokinėjo per virvutę, šokinėjo, kol ta nutrūko, bet pakilimo malonumas išliko. Išliko ir kritimo žemyn baimė. Malonumą su baime sudėjus į krūvą, kilimo džiaugsmas neutralizuoja kritimo baimę, o pastaroji neleidžia per aukštai kilti. Nei visai puolęs, nei pasikėlęs. Toks kaip kasdien. Tarsi darbe be išeiginių. Darbe visko pasitaiko: alus, vynas, degtinė, romas, viskis, naminė. Pasitaiko smagių dienų, būna, ir su galvos skausmu rytas aušta. Kartais alus klaidą ištaiso, kartais tik degtinė pagydo, bet vakarai visi kaip šventė po darbo dienos. Kaip vakar, kaip užvakar. Kai daugiadienes pakeičia baltosios naktys, kurių nuo dienų atskirti negalima, jis susiriša virvute rankas, kojas ir ilsisi, kol sveikatos sutrikimai praeina, veržiantys mazgai atsileidžia ir prasideda trumpos atostogos iki kitų daugiadienių.

 

Op ir Lia

 

Yra tokia dainelė „Op lia, op lia, op lia, lia, op op, op op, lia op lia“. Visaip galima išdainuoti tekstą. Priklausomai nuo melodijos, ji bus vis kitokia. Pabandyk. Tu Op, o aš Lia. Jei nepatinka, galime susikeisti vietomis. Na, pabandom drauge. Polka, lopšinė, himnas, maršas… Op neprivalo vien šokinėti, o Lia vien ant keturių klūpėti. Galima pagal melodiją ir nuotaiką keistis vietomis. Sportas ir muzika dera gerai.

 

Laukiantis

 

Tykojo pasislėpęs, kvapus uodė, krebždesių klausėsi, laukė akis į tolį įsmeigęs ilgai, labai ilgai, nesulaukė, bet laukė, laukė, neišsidavė, kvėpavo, orą gadino, po savimi šlapinosi, tuštinosi, visas pasmirdo, o kai kvapas ne vien jo nosį pasiekė, kiti užuodė, vandeniu pylė, liejo, kol tas nusiplovė, dėjo į kojas, akmenys nulydėjo, keli taiklūs pakaušį guzais pažymėjo. Toliau pasalūnas tykojo dar labiau susilenkęs, atskrendančių akmenų laukė, bet sulaukė senatvės ir numirė.

 

 

Angelė, kuri vaidenasi

 

Plasnoja sparnais, plaukus purto, galvą krato, laksto ant rankų, kartais ant vieno piršto straksi, būna, kad ir be galvos kojomis vaikšto, ant šluotos skraido, su mašina atlekia, varnas, šunis, žmones baido, ne vienam infarktą padovanojo, kažkam žandikaulis nebeužsiveria, kažkam dantys kalena lyg traukinio ratai į bėgius. Daug kelnių prišlapino matę ją į dalis išardytą, o kam be rūbų nuoga vaidenosi, tie uoliai sėkla orą vaisino, garsiai aimanavo, draugams gyrėsi, nuo žmonų pasimatymą slėpė. Visas šis pasakojimas tik išsigalvojimas ir akių dūmimas. Vienas atkimšo paistalų buteliuką, pauostė, išgėrė, gavęs į galvą, griebė pieštuką ir nupiešė, kas pasivaideno. Iš galvos išlindusios mintys tarp raidžių po piešiniu atgulė, Angele pasivadino, vaidentis pradėjo ir dabar 24 valandas per parą, be išeiginių kankinasi piešinio sienų kalėjime po nesąmonių stogu be jokių patogumų, be durų, be langų ir be interneto.

 

Lapė su švarkeliu

 

Pamačiusi internete madingų rūbų kolekciją, nudžiovė moteriškės padžiautą švarką, užsivilko ir iš nuostabos prieš veidrodį išsižiojo – labai jai tiko ir derėjo prie uodegos, tik mojuoti trukdė, todėl bėgo žeme vilkdama, dulkes keldama, žolę šiurendama. Kiškiai, pelės ir paukščiai iš tolo ją matė ir slėpėsi, šunys vaikėsi. Be perstojo lakstydama, labai greitai numetė svorio, sulieknėjo, tapo nuostabia gražuole, švarkelis pasidarė per didelis, per sunkus, bjaurus, savo atitarnavęs. Kai šalin jį numetė, uodegą pakėlė, bėgo greitai ir tyliai, grobio nebestokojo, sočiai gyveno, niekada nebelindo į internetą ir madų nebesivaikė.

 

Nuovargio prislėgtas

 

Nuovargio prislėgtas stovi atsirėmęs į sieną, į savo šešėlį, kuris nuo kojų krinta ant žemės, kyla ant sienos iki peties, tamsėja, vėl leidžiasi žemyn ant žemės, palenda po pėda, pajutęs pavargusio kūno svorį išlenda, šliaužia žeme, lipa siena ligi peties, tuo metu debesis pridengia saulę, šešėlis ištirpsta, nuovargis nukrinta ir žmogus pailsėjęs galėtų eiti toliau, bet neina, nes nupieštas atremtas į sieną ir nuovargio prislėgtas.