Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2011

 

Tęsinys. Pradžia 2018, Nr. 18

 

Sausio 2, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago. Stilinga, liūdna ir bauginanti knyga. Senas mano klausimas: iš kur mes žinome, kad Dievas yra mylintis ir geras? Vis dėlto ta Dievo keliama nuolatinė ir baisi grėsmė, apie kurią kalba S., mano seniai nujaučiama.

Balkonas verste priverstas sniego. Beveik visą dieną tai menkiau, tai smarkiau snigo. Darosi baisoka, o pusnys balkone ir ant parapeto jau atrodo išsigimusios, nesveikos.

 

Sausio 5, trečiadienis. Tebeskaitau Saramago. Skausmingiausia knyga iš visų, kurias kada nors esu skaitęs. Joje glūdi kažkas, ką jaučiau nuo vaikystės: pasmerktumas, metafizinė bėda.

 

Sausio 27, ketvirtadienis. Taip, vis dėlto „Evangelija“ – gera knyga. Nors, matyt, ne pačios aukščiausios kategorijos. /…/ Pabaiga gera [buvau kiek nusivylęs nuo trečio trečdalio, kur Jėzus klajoja su Magdaliete ir krečia triukus su žvejais: tekstas sulėkštėjo, padaugėjo šaržavimo, pigių juokučių]. Iš idėjų, kurias ji perša, pirmiausia minėčiau tokią: kokie naivūs yra visi įrodinėjimai, kad Dievas veikia skatinamas begalinio savo gerumo! Žinoma, jei logikas (dieviškąją ir žmogiškąją) atskirsime, Jam tai, matyt, nebus blogumas, bet užtat mums, mums!

 

Sausio 28, penktadienis. Vakar kelis kartus prisiminiau tą Saramago vietą, kur M. M. neleidžia Jėzui prikelti Lozoriaus, sakydama, jog baisus dalykas žmogui – mirti du kartus. Manau, čia gilu.

 

Sausio 29, šeštadienis. Skaitinėju vėl nuo pradžios Pessoa. Puikus poetas, puikus pseudonatūralistas. /…/ Kai kur randu tą liūdnumą, kurį nuo seniai propaguoja kaip esminį P. bruožą Laimis J.

 

Vasario 20, sekmadienis. Rytą perskaičiau Giedros tekstą, kurį ji man atsiuntė vakar. Sakėsi pasidariusi panaši į mane. Tekstas patiko. Panašumu galima laikyti [nebent] tai, kad protagonistė lyg gyva, lyg mirusi. Taip yra kai kuriuose mano eilėraščiuose (man atrodo, kad taip yra). Išverčiau keletą Nakajo Fumiko tankų [ją ir kitus dienoraščiuose minimus japonų bei kinų autorius verčiau iš anglų kalbos]. Žiaurios eilės, kiek susišaukia su Plath. Žadu siūlyti „Atėnams“, manau, Giedrei K. patiks.

 

Kovo 6, sekmadienis. Atidžiai perskaičiau Agnės tekstą [„7 meno dienose“, apie „Vėlyvuosius tekstus“]. Geras. Pagrindiniai minusai du: a) per daug adoracinis; b) pernelyg atkakliai kartojama schema „jis man davė tai ir tai“. Gerai, pasitelkusi snaigę, charakterizuoja mano tekstus, nusako jų pobūdį. /…/

 

Kovo 14, pirmadienis. Vėl grįžtu prie minties, kad jei būtų galima mirti dabar, tai ir mirčiau. Geriau jau tikrai nebus, o blogiau – tikrai bus. Lieka tik menkutė patobulėjimo viltelė.

 

Kovo 30, trečiadienis. „Aš esu kosminis!“ „Aš esu kosminis!“ Taip šiandien kartojau daug sykių. Tai mane ramino. Tuo norėjau pasakyti, kad iš tikro tai manęs nėra. Tėra taškas, kuriame susikerta įvairiausios linijos: tos, kurios ateina nuo tėvo ir motinos; visų mano patirtų įvykių linijos; visų persirgtų ligų linijos; visų išgyventų džiaugsmų, liūdesių ir baimių linijos; visų matytų mėnesienų linijos; visų perskaitytų knygų linijos; visų paliestų rankų linijos; visų sapnų linijos; visų parašytų tekstų linijos; visos linijos…

 

Balandžio 2, šeštadienis. Jeigu pažvelgtume iš kito laiko, tai ši kombinacija, kurioje aš dabar esu (šita saulė, šitas mėnuo, šita žemė, šitas klimatas, šita kultūra, šitie standartai ir stereotipai, šitie tikėjimai ir prietarai), truks labai labai trumpai. Kodėl tad nepažvelgus į ją iš to kito laiko? Juk esu šiek tiek pasitreniravęs: knygos, pratimai. Tad ir mėginu tai daryti. Ir kartais (pavyzdžiui, šiandien) vos vos pasiseka. Ir tai jau labai gerai.

Skaitau [Saito] Mokichi. /…/ radau keletą tikrai puikių tankų. Vis dėlto jas nuodugniau suprasti labai padeda pridėti komentarai /…/. Randu daug raudonos ir baltos. Pasirodo, Saito labai mėgęs raudoną. Broliai!

 

Balandžio 13, trečiadienis. Pasivaikščiodamas jau kelinta diena matau, kaip pro seną pilką bei rudą žolę mušasi nauja žalia žolė. Turbūt pirmi metai, kai man tai neteikia džiugesio.

 

Gegužės 13, penktadienis. Pasivaikščiodamas pirmą sykį [šiemet] ėjau be kepurės. O ievos prie seminarijos jau visai smunka. Užtat netoli pašto žingsniavau per nubirusius ievų žiedlapius kaip per pabertus ryžius.

 

Gegužės 14, šeštadienis. Vakar, regis, atradau, kaip užbaigti antrąją „Sufals. dienoraščio“ dalį [„Sufalsifikuotas dienoraštis 2“]: teiginiu, jog kosminė mūsų kančių prasmė – estetinė. Drauge pasidarė aišku, kad pradžioje reikia pakalbėti apie zuikių takus grožio aspektu. Drauge atsirado atsakymas, kokia soy prasmė. Bet kaip pavyks tai parašyti – Dievas žino.

 

Birželio 5, sekmadienis. Neseniai grįžau pasivaikščiojęs. Labai gražios liepos: jų vešli lapija išmarginta dar neprasiskleidusiais žiedais kaip kokiomis gėlytėmis (mena suknią). Dabar galvoju, kad liepos gražiausios, kai ramu: tuomet justi jų tirštis ir svoris. O beržai – kai pučia vėjas: tuosyk draikosi jų kasos. Drebulės, be abejo, kai vėjas dvelkia.

Peržiūrinėju Santokos dienoraščio vertimą [iš „For All My Walking“]. Gal šiandien ir baigsiu. Ėjo imčių žmogelis su savimi. Galvoj jau sukas mintis, kad galėčiau ir toliau tęsti savo „Sufalsifikuotą dienoraštį“: patogi forma idėjoms dėstyti, o jų turiu. Žiūrėsim, ką rytoj atsakys Giedrė iš „Š. A.“

 

Birželio 30, ketvirtadienis. Grįždamas susitikau sergančią Anią [kaimynę alkoholikę]. Prašė pinigų skausmui malšinti (vaistams). Labai gražiai jai tiko perukas (gelsvi jo plaukai – kaip šilkiniai). O aš ją anąsyk mačiau jos kieme plika galva (nuslinkę plaukai) – maniau, vyras.

 

Liepos 1, penktadienis. Išėjo „Š. A.“ su Santokos dienoraščio vertimu. Skaitosi gana smagiai. Skambino Mikas V., gyrė tekstą, sakė, kad čia – tikras žmogus, jo gyvenimas. Suprantu jį.

 

Liepos 2, šeštadienis. Oras geras: šilta, drėgna, su vėju, bet esu sudirgęs, karts nuo karto užplūsta pyktis, pagieža. Siuntu ant pasaulio tvarkos, ant Dievo. Matau, kokie spąstai patys sau esame. Kad ir neigiamos emocijos: juo labiau jos apninka, juo tau pačiam blogiau, o juo blogiau – juo labiau ir apninka… Ir taip dainelė be galo…

 

Liepos 13, trečiadienis. Tebeskaitau [rusiškai, nebe pirmą kartą] Joyceʼo paskutinį skyrių [„Uliso“], Merion sąmonės srautą. Gerai apnuogintas pasaulio prasitęsimo principo veikimas Merion galvoje. Jo [principo] naudojimas ir jo apgaudinėjimas. Pisimosi apipisimas. /…/ Vis ateina mintis parašyti esė apie valgymą ir seksą. Bet, viena vertus, abejoju, ar pavyktų. Antra vertus, neabejoju, kad daug kas tučtuojau būtų susieta su manimi. Tad: ar verta?

 

Liepos 23, šeštadienis. Galiausiai nusipirkau Kafkos „Dienoraščius“ [šauniai išverstus Teodoro Č.]. /…/ Atsivertęs pirmą pasitaikiusią vietą, iš karto radau neįkainojamą mintį: turėti žmogų, kuris tave supranta = turėti Dievą.

Po miesto buvau taip pavargęs, kad, atsigulęs ant savo ortopedinio matraco, nepajėgiau net pėdų atpalaiduoti. Jaučiu, kaip vis labiau žlunga mano kojos. Pradedu mirti nuo kojų, kaip Sokratas. O maniau, kad pradėsiu nuo galvos. Ilgai užtruks, ko gero.

 

Liepos 25, pirmadienis. Skambino Vytautas B. Smagiai pajuokavom. Papasakojau, kad dingo rusiškos citatos, kai mano tekstas buvo išverstas į rusų kalbą [žurnalui „Vilnius“]. Jis papasakojo, kad turės žiūrėti prastas bičiulio nuotraukas. Nelaimes suliejom į vieną.

 

Rugpjūčio 5, penktadienis [kaime]. Vakarykštis fantastiškas Kafkos sakinys: „Prieš užmigdamas jutau ant kūno lengvą kumščių svorį.“ Kam jį pacituoti?

Vakar su pasimėgavimu klausiau Bacho „Flute Sonatas“. Labai gražu. Grakščiai monumentalu.

 

Rugpjūčio 17, trečiadienis [kaime]. Tebeskaitau Kafką. /…/ Sakinys: „Be naudos praleistos dienos, laukiant sustiprėjimo…“ Kaip man tai pažįstama! Beje, parašyta lapkričio 19, beveik mano gimimo dieną.

 

Rugpjūčio 18, ketvirtadienis [kaime]. Vėl mokau save „būti parašytą“: plaukti kaip potvynio srovės nešamai šiukšlei. Koks tos šiukšlės reikalas, su kuo ji susidurs, pro kur bus nešama, ką apšiukšlins – juk ją neša. Bet daugiausia kliudo leistis nešamam puikybė.

 

Rugpjūčio 21, sekmadienis [kaime]. Galvoju, kuo esu prisidėjęs prie pasaulio prasitęsimo. Išeitų: a) vaiku, kuris turi jau tris; b) kančiom fizinėm ir dvasinėm (neleidau nutrūkti jų estafetei šioje kosmoso vietoje); c) tekstais, palaikiusiais tekstų estafetes; d) įvairiais prastais darbais, kad tęstųsi tai, kas vadinama blogiu.

 

Rugsėjo 30, penktadienis. Karts nuo karto pavyksta pajusti, kad tiesiog esu: be praeities ir ateities. Labai padėjo anos dvi Krishnamurti mintys: apie saugumo nebuvimą ir apie gyvenimą be vilties.

 

Spalio 2, sekmadienis. Pasivaikščiodamas nuėjau iki Santariškių. Labai pavargau. /…/ Ligoninės parke padarė įspūdį apsmukusios didžiulės tamsgeltonės astros: viduriukai kaip švieži kurmiarausėliai, o žiedlapiai – kaip sušlapusios nykstančių indėnų plunksnos.

Toliau skaitau Tomą Š. [„Kaip vaikai“]. Rašo gana švariai. Puikus personažo poelgio netikėtumas, kai Duktė prašo, kad Kaimynas nupjautų pjūklu jai koją: bent koketavimas… Net galvoju apie recenziją. Patinka: nedviveidiškumas; cinizmas; raiškios netikėtos detalės. Jis, kaip ir aš, mato pasaulio žiaurumą. Bet jis burnoja prieš Autorių (čia jau Beckettas), o aš nusilenkiu, nes nežinau plano.

 

Spalio 21, ketvirtadienis. Eina į pabaigą [Barneso] „Flobero papūga“. Įspūdis nepasikeitė: nemažai įdomių „faktų“, bet banalūs juokeliai ir triukeliai erzina. Be gelmės.

Skambino Algis K. Sakė pastebėjęs, kad skruzdėlės turi šešėlius. Nežinąs, kam dar, be manęs, tai būtų įdomu.

 

Spalio 22, šeštadienis. Pagaliau galutinai išmokau (ką tik) Mackaus „Sniegas baltavo ir man“, nors fragmentus seniai mokėjau. Šį rytą šis eilėraštis mane itin jaudina. Išmokęs ir deklamuodamasis jį gulėdamas ant matraco, dar pridūriau Lorcos „Campo sin caminos“ ir Stevenso „Yesterday the roses were rising upward“. Visi trys man kažkaip susišaukia.

 

Spalio 29, šeštadienis. Po pasivaikščiojimo. Dramatiškiausiai lapus numeta klevai: staigiai, didelę masę, lieka labai menka medžio dalis stovėti.

 

Lapkričio 1, antradienis. Prasidėjo mano mėnuo. „paguodos, naudos nesurasi į lapkritį žengęs“ [Sigitas P.]. Vis dėlto paguodos tai tikrai esu suradęs ne sykį: ją teikė nukritę lapai, blausi šviesa, pilkybė etc.

 

Lapkričio 15, antradienis. Skambino Danguolė B. Siūlo daryti prisiminimų knygą (būtų atsakymai į buvusios mano studentės Jolantos klausimus), kurią jie [buv. MMC, dabar MO] išleistų. Sutikau.

Ruošiuosi vakarui Kaune [Kauno viešojoje bibliotekoje]. Viliuosi, kad gal pavyks pasakyti vieną kitą svarbią man pačiam ir nenuobodžią žmonėms mintį.

 

Gruodžio 18, sekmadienis. Labai baisu pasidaro, kai pagalvoju, kad esu amžinas. Net ir tuo atveju, jei būsimuose gyvenimuose neprisiminsiu, kad tai aš. Kiek baisių situacijų laukia, kiek kančių, kurios niekada nesibaigs. Gal visatos laboratorijoje įvyko kokia klaida, ir tai, kas turėjo būti laikina, tapo amžina. O gal toks Dievo įgeidis. O gal pats Dievas dėl ko nors apsiriko ar ko nors negali…

 

Gruodžio 31, šeštadienis. Pasivaikščiodamas nuėjau iki ežeriuko. Labai smulkiai, bet tirštai snigo. Vėjo nebuvo. Vanduo – veidrodinis. Su medžiais krantuose ir jų atspindžiais vandenyje ežeriukas pro tą sniego užuolaidą atrodė kaip instaliacija.

 

B. d.