Gyvenimo slinksmas sausio mėnesį
Sausio 9, pirmadienis. Apniukę, bet dar apie –2. Nuo vienuoliktos ryto tarnavau kolekcionieriui Romui. Sėdėjome jo mašinoje aikštelėj prie kunigų seminarijos ir aš jam komentavau Valentino A. paveikslus (Romas atsivežė ant popieriaus atspaustas reprodukcijas). Nenorėjau šito užsiėmimo. Bet, gavęs mano telefoną iš Valentino, jis (nors, regis, niekada anksčiau mudu nebuvome susidūrę) jau nuo pernykščio lapkričio labai atkakliai prašė. Tai ir nusileidau (beje, nebe pirmą kartą gyvenime).
Bet kad nebuvo jokio įdomumo – nesakyčiau. Štai: mudu sėdime mašinoje; diena niūrut niūrutėlė; aš dėviu kaukę (nenoriu užsikrėsti nei gripu, nei kovidu), todėl akiniai vis apsitraukia migla; pakėlęs akis matau raudoną seminarijos sieną, o jas nuleidęs – raudonas Valentino paveikslų detales: apkapotus torsus, iš dangaus byrančias galvas, rankas ir kojas, pripumpuotus moterų užpakalius; Romas filmuoja (iš anksto manęs neįspėjęs, deja); aš nežinau nei kiek jis jaučia meną, nei kas pamatys tą jo įrašą; bet veiksmas tęsiasi: sausio 9 dieną, apniukusiu oru, prie pat kunigų seminarijos, su brutaliais, prifarširuotais mirties, sekso ir ironijos Valentino A. paveikslais…
Vakare telefonu kalbuosi su Algiu K. (vakar – jo gimimo diena). Sako, mobilusis buvo užkritęs už lovos. Girdėjęs daug skambučių, bet negalėjęs atsiliepti: lovą pastumti sunku, o su šepečiu telefono nepasiekęs… Sugretinau jo situaciją su lovoje gulinčio ir negalinčio pasikelti senio iš Becketto romano, kuris reikiamą daiktą (net išsprūdusį iš pirštų trumputį pieštuką) prisitraukia prie lovos ilga lazda lenktu galu. Pasijuokėm su Algiu: esama panašumo, situacija – bemaž archetipinė…
Sausio 10, antradienis. Jau atodrėkis. Tarp penkių ir šešių ryto, atidaręs balkoną ir vėdindamas kambarius, klausiausi įvairaus tembro ir aukštumo krintančių lašų garsų. O paskui toliau žiūrėjau Justės J. prieš kelias dienas atsiųstą Vytauto V. L. filmą (ačiū, Juste) „Jono Meko antologija“. Ypač paveikė epizodas (paimtas iš paties Meko filmo), kur guli visai prie mirties (buvo likę keturios dienos) Jurgis Mačiūnas: giedamas Monteverdi; greitai besikeičiantys tamsūs kadrai, kuriuose trumputėmis akimirkomis išvysti tai Jurgio akinių stiklus (už jų – akys), tai dūluojantį veidą, tai leisgyvę dar mojančią plaštaką, tai sunkoką (jau, regis, ne be kartėlio) šypseną. Ir viskas – trumputėmis akimirkomis. Sukrečiama. Nepamenu atvejo nei iš tikrovės (o su mirtimi kaktomuša esu susidūręs), nei iš meno, kad būčiau taip smarkiai pajutęs josios (mirties) esimą visai čia pat. Be jokios distancijos.
Dieną leidėja Giedrė atsiuntė žinutę, kad mirė Charlesas Simicas. Aukštos klasės amerikiečių poetas, kilęs iš Balkanų. Esu jį vertęs. Kaip apmaudu, kad suklydau versdamas šį jo dvieilį: Who put canned laughter / Into my crucifixion scene? Tad nors dabar sakau: Excuse me, Charles.
Sausio 11, trečiadienis. „Pasnigo iš nakties, ir žemė vėl pirminė: jos / Nelietus nė pėda.“ Šios Jono Juškaičio eilutės, parašytos prieš penkiasdešimt metų, išpranašavo šį rytą: būtent tokią žemę išvydau, kai, vėdindamas kambarį, atidariau balkono duris.
Vis dėlto paskui, jau gulėdamas ant ortopedinio matraco, deklamavausi Algimantą Mackų: „Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį.“ Ant, kaip mane paveikė vakarykščiai Meko kadrai su artėjančiu prie mirties Mačiūnu…
Priešpietis. Sniegas jau truputį tęžta. Puikus metas daryti gniūžtes, lipdyti senius besmegenius. Dieve, prieš kiek metų esu paskutinį kartą plika ranka suspaudęs sniego gniūžtę? Ji, žinoma, paskui ištirpo, bet kas nutiko pačiam mano rankos ir to sniego gniužulo kontaktui? „Kur dingo jurginų auksas?“ – kartodavo velionis Vytautas Šerys. Pamenu, kai pernai pamačiau (kompiuterio ekrane) Augusto S. kūrinį su seniais besmegeniais, kai sužinojau, kad tuos senius lipdė Užupio vaikai, kai perskaičiau, kad skulptūra (instaliacija) buvo užšaldyta ir išgabenta į Tate galeriją Londone, pamaniau: Jėzau, juk buvo užšaldyti bei išvežti ir tų vaikų rankelių prisilietimai…
Sausio 12, ketvirtadienis. Rytas. Vėl truputį pasnigę. Galvon ateina išsyk du poetai. Pirmiausia – Mekas: „Išėjau į kiemą / pažiūrėti sniego, / žiūriu: visas sodas / kaip vaikelis miega.“ O iš paskos – Mackus (tai kad prisiklijavo prie Meko po tų kadrų apie Mačiūno mirtį!): „Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu. / Ir nieko neturėsiu savo. / Ne man nukritęs sniegas / aplinkui baltavo…“ Tad: žliungančiame mano sąmonės sniege šiuo metu dunkso net trys M…
11.15. Sniegas jau gerokai pažliugo. Rūkelis. „Karšiukų oras“, kaip pasakytų velionis (nuo sausio 3) Kostas D. Esame su juo prisikvėpavę to karšiukų oro ant Aukštaitijos ežerų ledo… Ką tik gulėjau aukštielninkas ant savo ortopedinio matraco. Tarsi jaučiau, kaip vietomis apsnigtas Žemės rutulys sukasi ir skrieja. Galvojau: ar yra begalinėje visatoje dar koks nors kūnas, kuriame būtų pažliugusio sniego? Ar yra sąmonė, suvokianti tą fenomeną kaip pažliugusį sniegą?
Alexej von Jawlensky. Tirpstantis sniegas Fiusene. 1905
Sausio 14, šeštadienis. 10.15. Šlapia, rūškana. Sniegas dingo. Žemė visiškai nebe pirminė. Žalia kaimyno Gedimino pievelė su obelimis už mūsų šiaurinio lango – vėl kaip Algimanto K. paveikslas.
Grįžau prie „Jono Meko antologijos“. Gražiai Jonas pasakoja, kaip nuo Bruklino lietuvių bendruomenės pabėgo su broliu Adolfu „į kitą upės pusę“, į Manhataną. O biržietis Variakojis jau buvo suradęs jiedviem darbą Čikagos kepykloje! Senutėlė, gerokai parūdijusi nesantaika tarp menininko ir „praktiškų žmonių“: skirtingi gyvenimo vektoriai.
Skaitau Coetzee Summertime. Gera knyga. Lig šiol mano dar nesutiktas romano konstravimo principas: jame (romane) Johnas Coetzee jau miręs, o jaunas britų žurnalistas teiraujasi apie jo gyvenimą su juo susidūrusių žmonių: rašys C. biografiją. Tie pasakoja… Taip sakant: autorius vaizduoja save savo paties sukurtų personažų akimis. Bet ir čia – vėl toji priešprieša. O skyriuje Margot personažą menininką Coetzee piešia praktiški personažai – giminės (daugiausia – pusseserės): užsisklendęs, pasipūtęs; nešioja nelabai švarius ilgus plaukus ir skystą (!) barzdą; dar (o jam jau per trisdešimt) neženotas ir, regis, neturi moters (gėjus?); nesusiranda padoraus darbo; nemyli ne tik giminių, bet ir tėvo; neturi sekso auros; ir (o Dieve!) rašo eilėraščius… Na, nepasakyčiau, kad niekados „praktiški žmonės“ ir man nebuvo pritaikę bent vienos iš šių charakteristikų. Tai gal ir aš truputį menininkas? Aha, štai vienas (man labai patikęs) sakinys iš Coetzee knygos (tik iš kitos jos vietos) apie Jėzų: It was because he was indifferent to politics, and made his indifference clear, that he was liquidated.
Sausio 15, sekmadienis. 11.10. Pilka, bet nelyja. Užtat labai stiprus vėjas: nudžiūvę pernykščiai vijokliai (daugiausia – tik virkščios ir sėklų galvutės, plius kokia dvidešimt susisukusių lapų), apraizgę vertikalias virveles anapus lango, blaškosi kaip pasiutę. Prieš pusvalandį skambinau Ričardui V., norėjau pasveikinti su gimimo diena. Namų telefonas neatsako, o mobilaus jis neturi. Pamenu, kaip pernai birželį skambinau jam į Mardasavą: visą dieną niekas nekėlė ragelio. Kai rytojaus popietę susisiekėm ir paklausiau, kodėl neatsiliepė vakar, R. paporino maždaug šitaip: „Matai, Alfa, buvau nuėjęs į kapines. Grįžtu – žiūriu, neturiu rakto, negaliu įeit į namus. Tai priėjau prie lango ir pasižiūrėjau į vidų. Matau: viduje aš sėdžiu prie stalo ir rūkau pypkę.“ Skambinsiu vėliau. Gal šįsyk nebus išėjęs į kapines.
12.30. Ką tik pakalbėjau su R. žmona Birute. Cha, cha. Ričardas ligoninėje, rytoj operuos kojų kraujagysles.
O po pietų – jau lyja. Žiema apsimeta šlapiu rudeniu.
Sausio 17, antradienis. 8.00. Kai penktą atidariau balkoną, stogai, balkono parapetas buvo šiek tiek pabarstyti cukriuku. Deja, dabar vėl lyja.
Vakar vakare susisiekiau su Ričardo Birute. Operacija jau atlikta. R. guli Santariškėse su naujutėlaite kraujagysle kojoje. Tikimasi, kad penktadienį bus namie. O šiaip jau – tirpsta mūsų klanas. Tai tas, tai tas, žiūrėk, ima ir įsigyja velionio statusą. Kartais, kai kalbu telefonu su Algiu K., deklamuoju jam Mandelštamo eilėraštį „apie Maskvą“. Tuomet abu negalime atsigėrėti šitomis dviem eilutėmis: Мы с тобою поедем на «А» и на «Б» / Посмотреть, кто скорее умрет…
Visai baigiu Summertime. Telieka pakartoti: aukštos klasės knyga. Be to, itin mielos širdžiai buvo kai kurios detalės. Antai Julia, vaikščiodama po personažo Johno Coetzee kambarį, aptinka Kafkos ir Becketto knygas. Bet tai juk mano topiniai autoriai! Arba – Sophie teigia, kad Coetzee buvęs fatalistas. O aš jau daugiau kaip dešimt metų kartoju: „Buvau taip parašytas!“ Sudėjęs Johną Coetzee ir Joną Meką į krūvą, susiformulavau šitokią mintį: mūsų gyvenimo istoriją sudaro trijų tipų istorijos: tos, kurias apie mus pasakoja kiti; tos, kurias apie save kitiems pasakojame mes; tos, kurias apie save pasakojamės sau patiems. Įdomu, kokias istorijas apie save pasakojosi sau Jonas Mekas…
11.40. Gulėdamas ant matraco ką tik atlikau vieną iš mano meditacinių pratimų: tapatinausi su savo skeletu. Gulėjau Palangos kopose tarp krūmokšnių ir viksvų prie pat jūros netoli tilto (visada esu toje pačioje vietoje). Buvo lyg pavasaris. Mačiau jūrą, girdėjau jos ošimą. Paplūdimyje nebuvo nė vieno žmogaus. Kažkokiu būdu žvilgsniu kilau nuo smulkių pėdų kaulų aukštyn. Pasiekiau blauzdikaulius, šlaunikaulius, dubenį, stuburo slankstelius, šonkaulius, pečių kaulus, kaklą, kaukolę. Labai gerai mačiau savo paties apsinuoginusius dantis ir tuščias akiduobes. Nejaučiau nei karščio, nei šalčio, nei drėgmės, nei vėjo, o svarbiausia – jokio, jokio skausmo. Kaukolėje nebuvo nė vienos minties. Keista, kad visuomet šitame pratime būna tas pats metų laikas – pavasaris. O juk dabar žiema…
Sausio 19, ketvirtadienis. 8.30. Nelyja, bet pilka, ruda, rūškana. Baigiau Coetzee. Pabaiga niūroka (gerai, nesugadino knygos): skaudūs C. (personažo) santykiai ir su tėvu, ir su pasauliu, ir su pačiu savimi. Bet palikta šiokia tokia galimybė viskam kryptelėti į šviesėlesnę pusę. Tik galimybė… Geras sakinys apie prozos rašymą: There is no point in embarking on prose if one lacks confidence that one will be alive the next day to carry on with the task.
Vėl grįžau prie Vytauto V. L. filmo apie Meką. Peržiūrėjau pabaigą, kur Jonas dėsto savąsias gyvenimo tiesas. Dauguma jų man artimos. Pavyzdžiui, kad iš tikro tai mes nieko nežinome, kad tik dedamės, jog viską žinom („ant šios plotmės“), kita vertus, giliai tai viską žinom, bet mes nenaudojam to giliojo žinojimo… Arba kita Jono tiesa: kad esame pilni noro viską kontroliuot, trūks plyš vykdyti savo planus, pagrįstus tuo tariamu „šios plotmės“ žinojimu, o užuot kovojus dėl tų planų įgyvendinimo („už kiekvieno plano – šautuvas arba tankas, arba atominė bomba“) reikėtų įsiklausyti į savo intuiciją ir leisti viskam vystytis savaime, reikėtų išmokti kapituliuoti…
Sausio 20, penktadienis. Rytą ant balkono parapeto – per tris pirštus sniego. Namai – (pasak Lorcos) sin tejados. Pasaulis (bent jau Vilniaus Jeruzalėje) – silencioso y cándido. Besisukanti Žemė – šioje vietoje tikrai snieguota.
Šiandien Ričardas V. iš ligoninės grįžo namo. O vakar „Titanike“ buvo atidaryta jo paroda.
