Jėzus, neteisus ir mylimas

Prieš daug metų, irgi rudenį, Kretingos vienuolyno koridoriuje jaunas vienuoliukas tėškė į grindis trilitrinį stiklainį su sriuba ir pasileido šaukdamas: „Jėzau, tu neteisus!“ Kiti postulantai jį ramino ir guodė, meldė to paties Jėzaus, kad būtų gailestingas sielvartaujančiam broliui. Jis, pirmametis kandidatas į pranciškonus, vienuolišku vardu Faustas, iš kažkur sugrįžęs, nerado vienuolyne dviejų geriausių draugų: vienas buvo vadovybės atleistas kaip neturintis pašaukimo, o kitas nusekė iš paskos dėl solidarumo ar pan. Su ta koridoriuje ištaškyta sriuba – atskira istorija. Ją jaunieji pranciškonai kasdien nešdavo keliems narkomanams, įkurdintiems apleistose vienuolyno dirbtuvėse. Kartais virdavo patys, bet dažniausiai sėmė iš bendro katilo ir skriaudė kitus vienuolius. Į dirbtuves patekdavo labdaros drabužiai, sykį net mačiau, kaip vienas pranciškonas ten nusivilko ir paliko savo brangią, madingą striukę. Buvo tokie laikai ir atitinkamos nuotaikos Bažnyčioje. Brolis Faustas, mažas, smulkutis medicinos studentas, po kurio laiko praradęs vienuolio pašaukimą, kunigu vis dėlto tapo ir kunigauja iki šiol. Kai susitinkame jo klebonijoje ir plepame iki vėlumos, paaiškėja, kad Jėzus ir toliau krečia jam nemalonių staigmenų ar nepelnytai baudžia. Bet visi jo skundai ir tragiškų dainų apie mirtį posmai, lydimi pašėlusio dviejų kačių kniaukimo, paprastai baigiasi jausmingu, nesulaikomu prisipažinimu: myliu, myliu, myliu. Aišku, tą patį Jėzų, kuris neteisus.

Dievo karalystė apokrifiniuose Naujojo Testamento tekstuose jau buvo kažkada lyginama su ąsočiu, kurį moteris nešdama sudaužė ir išlaistė jame buvusį vandenį. Ar tas palyginimas yra analogiškas situacijai, atsiradusiai anuomet Kretingos vienuolyno koridoriuose, nežinau. Išlietu aukos vynu save pavadina ir šv. Paulius, nujausdamas artėjantį galą. Nuo tiesioginių priekaištų Jėzui jis, tiesa, susilaiko, bet sąrašas išbandymų, tekusių uoliam apaštalui, patvirtina, kad dejavo, skundėsi, jautėsi nuviltas ir jis. Ką jau kalbėti apie biblinius pranašus, tarkime, Jeremiją, Dievo suvedžiotą ir paliktą vienui vieną.

Tam, kuris tiki ir myli Jėzų Kristų, natūralu laukti iš jo palaimos, šviesos, sustiprinimo. Mums įprastas liudijimų žanras tokias patirtis ir mėgina konstruoti. Išpešti, sugalvoti kuo daugiau gražių pavyzdėlių, kad Viešpats įrodė savo meilę, apipildamas savo išrinktąjį tarną dovanomis, apsaugojo nuo nelaimių, išgydė, sutvarkė pašlijusius reikalus. Tokiais lūkesčiais suvilioti Jėzaus sekėjai nelabai skiriasi nuo tų, kurie ateina iš baimės atsidurti pragare.

Kai sekmadienio vakarą laikiau mišias Bernardinų bažnyčioje ir mąsčiau apie neatšaukiamą Dievo gailestingumą, apie mums pažadėtą pokylį Dangaus karalystėje, netrukus po to prie Žirmūnų tilto į ledinį Neries vandenį puolė jauna moteris. Dvylikametės dukters akyse. Mane nuolat glumina, pjauna tai, kad viskas, prieštaringiausi dalykai, vyksta tuo pačiu metu, sinchroniškai, be perskyrimų. Mėgaujiesi maldos palaima ar Švč. Sakramento adoracija, pildai savo dvasinių nuopelnų sąrašą, o šalimais kažkas staugia iš skausmo ir dar labiau grimzta į neviltį. Knygyno vitrinoje šaunus kunigas nuo knygos „Gerumo liūnas“ viršelio priverstas dieną naktį žvelgti į miestą, kuriame nė kvapo gerumo ar šaunumo. Tamsus ledinis vanduo. Nuodėmės ir mirties liūnas. Bet kokie pamokslai čia neįgalūs ir negaliojantys. Kas yra šiame mišinyje didesnė, tikresnė tiesa? Ko galėtum prašyti ir laukti iš Viešpaties, nesimaivydamas, nepozuodamas prieš publiką?

Niujorke, abiejų Rugsėjo 11-ąją sugurusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių vietoje, – du vienodi vandens telkiniai. Žydros, sidabrinės vandens srovės tarsi krioklys iš visų pusių mirguliuodamos leidžiasi, tykšta žemyn ir pripildo baseiną, atitinkantį buvusio pastato plotą. Centre – šulinys, juoda bedugnė, slaptingas mirties kvadratas, suimantis ir nežinia kur siunčiantis jau patamsėjusio, pritilusio vandens srautus. Viskas ir vėl išvien, pavojingai susipynę: skaisčioji vandens siena – gyvybės simbolis – nepaiso ją čia pat pasiglemžiančios bedugnės, o šiai leista pasilikti neįspėjama, nepaaiškinama paslaptimi, kuri tragedijai duoda galimybę kada nors tikėtis atsakymo, pranokstančio mūsų išmintį ir logiką. Liturgija aną savaitę gražiai maldavo suteikti Viešpatį tai, ko nė melsti nedrįstame.

Draugas, sekmadienį kartu dalyvavęs mišiose, nugirsta ir įsidėmi lotyniškus giesmės žodžius: Jesu, amo te semper. Jis, tiesa, stebisi, kad Dievui ir žmogui gali būti skirtas tas pats sakinys. Galbūt dar svarbiau, jeigu drįstame tai ištarti teritorijose, kurios toli nuo gerumo liūno. Deja, man neužtektų dabar tikėjimo nunešti tų žodžių ant Žirmūnų tilto ir pasiųsti į Neries gelmes. Bet kas nors nuneš ir pasiųs, gavęs drąsos pulti žemyn kartu ar kitaip būti sumaišytas su tamsa ir šalčiu. Nes tai amžinas Jėzaus stilius. Jis amžinai neteisus, pasirinkdamas kelią. Ištikšti į akmenines grindis. Tapti nuodėme, kad mes būtume Dievo šventumu. Meilės ir gyvybės, ne mirties tiltais.

Tikrai nedrąsu nei melsti, nei siūlyti tokių dalykų. Kaip ir Trijų Karalių dovanų, tiesiog atsiradusių palei tvartelio duris.