Mano šiandien yra šiandien

Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 294 p.

Lengvai pažaisdama pradedu šią Liutauro Degėsio romano „Tavo rytoj buvo vakar“ recenziją. Man patiko pavadinimas ir jo konotuojamas praeities ir ateities ryšys, veiksmų ir atoveiksmių santykis. Su geru nusiteikimu neriu gilyn. Nors jau pirmaisiais sakiniais esu įspėjama: „Viskas šitoje istorijoje beviltiška. Ir baigiasi ji taip pat beviltiškai, kaip ir prasideda. Tu tokios istorijos niekada neskaitytum“ (p. 7). Atsiprašau, pagalvoju, jei jau protagonistas savo istorijos kratosi, tai kur dėtis recenzentei ir skaitymo malonumo ištroškusiems skaitytojams?

Nepaisydama minorinių gaidų, konstatuoju, kas romane beveik gerai: Degėsys, regis, turi pakankamai literatūrinių ambicijų – jaučiama pastanga apčiuopti ir išplėtoti pagrindinius egzistencinius dėmenis. Kūrinyje stengiamasi aprėpti kelias temas. Pamatinė tema – kūniškų, intelektualinių ir dvasinių patirčių inspiruota subjekto savivoka, gimstanti ir besiskleidžianti per santykį su kitais, ir to santykio bei visuomenės skerspjūvis. Kartu tai antruoju asmeniu kuriamas pasakojimas apie kelių žmonių gyvenimą – su praeities atšvaitais, dabarties iliuzijomis ir ateities projekcijomis. Autorius stengiasi pateikti subjekto būties panoramą – nuo suvokimo „tu buvai, tu esi ir tu mirsi vienas“ iki santykio su visuomene atskleidimo. Bet gal užsimota per daug plačiai ir ne visai autentiškai. Subjektas čia preparuojamas keliais aspektais – romane labai svarbios kūniškos patirtys (sakysit, kam nepatinka seksas, bet vietomis man čia jo pasirodė per daug) derinamos su filosofinėmis įžvalgomis ir veikėjų gyvenimų reminiscencijomis. Ypatingas dėmesys skiriamas žvilgsnio ir dialogo filosofijos bei literatūros intertekstams (šypteliu skaitydama – kažkaip labai deklaratyvu ir lengvai atpažįstama): „Tuo metu, kai susidomėjęs kito žmogaus veidu atsiveri, tavo paties žvilgsnis tampa beginklis – jis tampa prieinamas visiems. Ir tuomet kitas, svetimas žvilgsnis gali atsidurti tavo sąmonės teritorijoje. Pamatęs kitą, rizikuoji pats būti pamatytas. Jus abu gali ištikti – Kažkas“ (p. 34). Tačiau greta tokio filosofų idėjomis grįsto diskurso romane randu dar akivaizdesnio ir, drįsčiau sakyti, primityvaus, deklaratyvaus filosofavimo, pavyzdžiui: „Kartais tau būdavo jo tiesiog gaila kaip kokio paralyžiuoto gyvūno, kaip ant kelio gulinčios pervažiuotos katės: telefonas atrodė kaip gyvas, bet pats negalėjo net mygtuko pasispausti – be tavęs nei įsijungti, nei išsijungti nemokėjo“ (p. 15). Beje, randu ir madlenos pyragaičio įkvėptą epizodą (p. 17), bet mano skoniui ir vėl – pernelyg lengvai perkandama, pernelyg lengvai išlukštenama. Nors patiko epizodas apie fantazijos ir prisiminimų santykį – ten radau gana originalių pastebėjimų. Filosofinio, egzistencialistinio matmens siekimu Degėsio romanas man priminė Valdo Papievio kūrybą – nors, žinoma, kontekstai, temos, išraiškos skirtingi. Tačiau Papievio egzistencializmas organiškesnis, įdomesnis, sklandesnis. Degėsio – deklaratyvesnis.

Kita romano bėda – mano akimis, didžiąja dalimi pernelyg vienaprasmiškas, lengvai perkandamas tekstas; atrodo, beveik visi pagrindinio veikėjo išgyvenimai išberti ir išrašyti – protagonisto charakteryje mažoka paslapties, nutylėjimų, subtilumo – juk jie literatūroje labai galingi. Man atrodo, kad Degėsiui derėtų daugiau pasitikėti skaitytoju ir nepateikti už jį filosofiniu rakursu sukramtyto teksto. Bijau, kad skaitant suglebs kramtomieji raumenys, o tai jau nieko gero. Ir dar – savo recenzijose kartojuosi, tačiau dauguma šiuolaikinės lietuvių prozos man jau kažkur girdėta, skaityta, ragauta. It ožka belsdama į šventus literatūrinio katarsio vartus kiek naiviai nepaliauju geidusi to, kas stebintų. Taip, šioje epochoje, kur viskas jau seniausiai parašyta. Degėsio romane randu originalumo užuomazgų vaizduojant psichikos procesus ir patologijas. Giriu už Baltosios Moters portretą, tačiau turiu ir priekaištų – veikėjos psichika galėjo būti dinamiškesnė ir išsamesnė: įvairios fobijos, patologijos, nuodugniau išlukštenti geismai. Protagonisto paveikslas, kaip jau minėjau, man pasirodė paviršutiniškas ir, nepaisant visų filosofinių įžvalgų, elgesio modeliu ganėtinai lėkštas. Trivialumo persmelktas jo santykis su moterimis atrodo vaikiškas ir primityvus. Norėjosi esmingiau – nors bala žino, gal kaip tik tokio efekto ir siekta? Pasikartosiu – romane randu tik autentiškumo užuomazgų.

O dabar apie nenušautą siužetą. „Pretendento“ (jei atsimenate tą serialą) pagrindinio herojaus galiomis apdovanojamas protagonistas – pasakojimo centre. Paveiktas trauminių ankstyvos jaunystės patirčių (apie jas užsimenama probėgšmais – paaiškėja, kad vaikystėje patyrė nenuovokių giminaičių gąsdinimų, o būdamas septyniolikos buvo paliktas šeimos), ne visada legaliai versdamasis, vėtytas ir mėtytas keliomis gyvenimo kryptimis, veikėjas nusprendžia išnuomoti namus. Įdomus, nors ir nenaujas sprendimas (prisimenant Agathos Christie „Dešimt indėniukų“) sukviesti protagonisto lūkesčius atitinkančius žmones į nuošalų namą. Šitas siužeto posūkis man pasirodė vienas vertingiausių romane, net norėjosi detalesnės jo sklaidos. Šešių žmonių kompanija – šeši skirtingi likimai, kurių perspektyvos užpildo naratyvą. Romanas suskirstytas trumpais epizodais su pavadinimais – įdomus, tačiau abejonių dėl tikslingumo keliantis pasirinkimas. Pasakojimo pradžioje regime protagonisto figūrą – mums pateikiama jo gyvenimo istorija, pažiūros, vertybės ir, kaip minėta, ypatingas dėmesys skiriamas (seksualiniam) moters ir vyro ryšiui. Su saiku šitai, mano galva, vertinga ir reikalinga, tačiau po keliolikos puslapių šiame romane – atsibosta. Ir dar: galėčiau atleisti tą meilės temos „skaityta kitur“, jei būtų pažvelgta kitu rakursu arba santykiai analizuojami labai neįprastai, įtaigiai. Šito pasigedau, radusi daug banalių ištarmių apie vyro ir moters seksualumą. Pavyzdžiui: „Ko būtum norėjęs tu, eidamas pas moterį į lovą… Ko norėjo tos moterys, kurios nuolat atsidurdavo po tavo antklode. Daugelis iš jų tikrai norėjo ne tavęs. Labai greitai išaiškėdavo, kad kai kurios iš jų norėjo vaikų – visai ne tavęs, bet tiesiog vaikų nuo tavęs“ (p. 11). Bala žino kodėl, bet manęs neįtikina. Degėsys – dar ne Jensas Christianas Grøndahlis. Bet, tikėkimės, viskas priešaky. Nors Grøndahliu tapti gal nebūtina.

Dėl savotiško protagonisto seksizmo ir nuobodumo skaityti pasidarė įdomiau, kai atsirado „kambario draugai“. Norėjosi daugiau sužinoti apie jų charakterius. Gal taip ir buvo sumanyta, bet susidarė įspūdis, kad kiti romano veikėjai – tik protagonisto savivokos įrankiai. Kaip sako jis pats: „Neviltis – žiūrėti pro savo kūno akis į kitas, mylimiausias akis ir vis tiek tose kitose akyse, deja, pamatyti save“ (p. 189). Romaną labai pagyvina ir, pasikartosiu, įdomumo įkvepia psichikos ligos ir ribinės būsenos epizodai. Patiko Baltosios Moters personažas ir jos asmenybės susidvejinimas – bet tokia yra mano visokiausias gilumines tamsumas ir didžiuosius pakrikimus mėgstanti siela. Remdamasi bendra desperatiška knygos nuotaika, sakau, kad pabaiga mane ir nustebino (Baltosios Moters asmenybės išrišimu), ir nenustebino, nes tikėjausi panašaus atsisveikinimą ir naują pradžią konstatuojančio veiksmo (o koks jis, negaliu išduoti).

Reziumuodama noriu pasakyti, kad romanas paliko vidutinišką įspūdį. Labiausiai nepatiko deklaratyvumas ir to, kas jau girdėta, perpasakojimas, labiausiai patiko ribines būsenas ir psichikos ligas konotuojantis turinys. Bet tikrai ne viskas šioje istorijoje beviltiška, kaip drįso teigti begėdis protagonistas.