Eilės
Kaukimas
Kaukimas šunio virkdo mano širdį
negailestinga ir sena širdis
bet visgi verkia nes šalčiu nugirdė
nusivylimo blizgesio naktis
naktis be poilsio be sakramento
be atgailos momento sakralaus
ir ašaros šios vietoj sentimentų
išėję jų tikrai nereikalaus
lašelį tik išspaus dar vieną kitą
taip ir nepatikėję manimi
ir už gyvenimą jų sudaužytą
kaukiu pernakt pavirtęs šunimi
Mirtadienis
Mirtadienis jau mirtom kvepia
ir pakalnutėmis šlaituos
nedrąsiai pirmas žalias lapas
išauga karklui ant kaktos
akutėmis žibuoklių žvelgia
mirtadienis toksai ramus
lietum ir vėju saulė merkia
ir plukdo debesų laivus
su tavimi į amžinybę
ing šviesią bromą viečnasties
paimki viešpatie gyvybę
tu mano kai tiktai reikės
Kada pasaulis buvo jaunas
Kada pasaulis buvo jaunas
negailestingi kaip dievai
vaikai ten žaidė girioj faunas
su daunu ūbavo laisvai
dainas najadėms ir undinėms
sirenos rėkė iš rūkų
kad vėlei laivą paskandino
senų suaugusių vaikų
jų papų apžavėtą jungą
kurs nuvairavo į lankas
kai kapitonas atsijungęs
mylavo nigerės rankas
svaigumo afrodiziakų
ir perlų afrikos pilna
į mirtį lėkė kaip apakus
nuleisto garo mašina
kada pasaulis buvo jaunas
negailestingas kaip vaikai
kvatojo tartum daunas faunas
kad numirė seni dievai
tarytum gaisrinės sirenos
dainavo papais ant uolų
kai skendo laivas mėnesienoj
senų suaugusių dievų
o gyvas liko junga vienas
tarp papais mojančių žuvų
Kiaulės
Parūkytos kiaulės ausys
su žirneliais nuostabu
mąsto laukuose kaliausė
tarp aukštų žalių stiebų
kukurūzų sirakūzuos
prie bevardės lygumos
gretimuos laukuos arbūzų
tuoj gegutė užkukuos
tildys strazdą giesmininką
ir kukutį su kiele
kiek daug kiaulių susirinko
šeimininko jų kieme
iš rūkyklos virsta dūmai
rūkos kumpis ir dešra
ne kaliausių malonumui
viskas guls ant skobnių čia
per mirtadienį senelio
patriarcho giminės
garbei keliamas šis balius
bus tiek kiaulių kiek reikės
skobnės plačios ausys stačios
ir balti balti suolai
prisiėskime už ačiū
gieda liutnios skrabalai
o gegutė ką rokuoja
tik gegutinas žinos
senas šlubas viena koja
bet kiaušiniai visados
svetimam lizde neteršia
savo lizdo kaip matai
tik gegutei kailį karšia
kad perėtųsi gerai
Junga pas Nemo
Nulūžo mano muzika prie kelio
prie kelio galo muzikos nėra
tiktai tamtamai girdisi bengalo
ir jūroj plaukioja batisfera
iš jos man moja kapitonas nemo
ir sako parvykai brolau namo
iš karto mano akyse aptemo
per pusę perplyšo širdies raumuo
atsitokėjau viduje kabinos
už lango plaukiojo žuvų būriai
tarytum paukščiai į stiklus kabinos
nė garso negirdėt o man gerai
su nemo kertam balto ryklio širdį
geri šios batisferos daktarai
išgydė pamaitino ir pagirdė
kam man prie kelio galo stagarai
iš atlantidos plauksim į jamaiką
ten šilta ir voliosimės pliaže
po to į antarktidą į klondaiką
plaut aukso su sidabro negližė
Paklydėlė
Nupirko jie mane už vieną centą
o brangakmenis toks dailus buvau
tautos karūnos išluptas numenko
kiaulidėje kurioj aš tarnavau
kale bernams pastumdėliams liokajaus
bergždžia kalė kas gali būt blogiau
gailestingumo aš prašau karaliaus
atleisk man viešpatie atsiprašau
tavęs tautos ir tų visų kas žuvo
kas sibire miškuos kas per mane
lakštingala buvau bebalsės žuvys
dabar gražiau jau gieda nemune
režimui subyrėjus dulkėm virto
stabai baisingi netikrų dievų
žvelgiu iš išmatavimo ketvirto
atleiskit mažutėliai man šaukiu
papurusią galvelę vaiko glostau
kaip pienės pūką neganda juoda
kaip negras kad jos niekad neužgožtų
kad neganda kaip negras niekada
Akies diena
Ir štai atėjo dvidešimt pirma
akies diena blek džekas mano bankas
nušluojamas kaip vadui poema
drauge su juo patrankos ir tačankos
bet dūsauja blondinė ne viena
juodas akis čigono prisiminus
kuris kadais ją degino daina
su kibitka vežiojo po krūmynus
drauge su nekaltybe prarasta
skutai jos pakalnučių dulkėm virto
blek džekas milijonai ir puota
apšvarinto jau kazino ketvirto
žiūrėk sūnau kai loši iš akies
kad be akių neliktum daug priviso
čia šulerių tik laukia to paties
barmenas įpila tau bet ne viskio
alzheimerio miltelių paprastų
kad nuovoką prarastum sveiką protą
mačiau visokių užeigų šlykščių
o už tave nebus šiai dovanota
Antanas Dantė atšaukia laisvę
Atšaukti laisvę vėl kviečiu aš tautą
tebūna komendanto valanda
ramus mūs miegas na o laisvę skauda
brangi ta laisvė kraujas visada
raudonas mėlynas o kartais žalias
į karą iškeliavusių vaikų
nuleiskit vėliavas ne taip jos kelias
paliaubų baltą vėliavą keliu
su juodu kaspinu prismaugtas oras
kuriuo kvėpuota svaigta per naktis
ar girdit vaikai grįžo komandoras
nuo tankų vikšrų žvanga grindinys
sušaudyta bus laisvė komendanto
įsakymu tik jam vienam naktis
priklauso ar jūs girdite andante
fortissimo į fortą suvarys
kas nepaklus tad atšaukiu aš tautą
kam tas kamienas šipuliai geriau
kaip skauda laisvę oi kaip laisvę skauda
kad neskaudėtų mirtį išradau
Mariaus Samavičiaus piešinys
Antano Dantės osvencimai
Kai bobų apšauktas eini
tarytum būras osvencimo
ir mini buvusį mini
minimalizmo kurs užkimo
šioje be batų erdvėje
ne tailandas nereikia batų
europos aidi eurija
euforijoj tarp kazematų
naujosios vilnios fabrike
kur iš žmogienos verda muilą
ir mėgaujasi pastile
vešliam žydėjime mėnulio
feldfebelė akim gašlia
pirsnojanti vis pro chalatą
esi jai šviežias krembriulė
laike įkalintas be datų
tikiuosi padvėsė seniai
ta žiurkė monumentas styro
kad muilą virdavo gerai
centre imperijos empyro
raukaisi mėlyna šikna
tarytum peilių subadyta
kad pragaras jai dovana
velnių ruja virs dinamitą
lašės nitroglicerinu
jai nobelis taikos lai mato
be batų laisve aš einu
pasprukęs iš jos kazematų
o žiurkėms žiurkina dalia
laisvasis katinas pamąsto
jei ne strichninas tai bėda
kad neišvengs ji žiurkių spąstų
Alėja mano
Alėja mano laisve mano
našlaujanti tarp vandenų
neries ir nemuno nuo seno
tavim pirmyn atgal minu
nenusibosta ir nenoriu
kitų aš laisvių ir kraštų
tiktai tavim žygiuoti oriai
kryptim rytų ir vakarų
ten rytuose pakyla saulė
tik laisvės nėr tenai rytuos
ten sibiruose guli kaulai
nelaisvėn išvežtos tautos
tik laisvėje gali stebėti
kokie čia gražūs vakarai
alėjoj laisvės kur žvaigždėti
iš laimės krykščia mūs vaikai
Pagrindinis Antano Dantės įstatymas
Nereaguot į forto siaubūnus
į patirtį konclagerio ir geto
lyg būtum telefonas išmanus
nereaguot balsan apologeto
kurs siunčia sėti sumaištį tarnus
išvyti juos surengt končerto grosso
su publika užmegzt painius mainus
kad reaguotų dūman papiroso
machorkos žiupsnį žerti į akis
tave visur sekiojančio žandaro
laimėt prieš jį blek džeką ir atgis
ta eketė kur išnirai po karo
be sąmonės ant dugno samanų
irkluotojai kleboniškio pušyno
drybsoti hamake kurs tarp pušų
ir jį tau jaunas tėvas pakabino
plunksnuotus mušinėt kamuoliukus
su rakete raketoms kareivinių
saliutais aidint nusipirkt batus
žvejybai valo žuvį traukt iš klyno
mauduolių nemune užmiršt paskui
žvejybą vieną žodį nežudyti
paverčiant kūnu ir atrast žmoguj
tik dievą žvėrį galintį valdyti
Easternas
Bezdėjo visas ferganos miestelis
jos vargana angliakasių būtis
kai aš ieškodamas gražios panelės
į jį įjojau juodas kaip naktis
ne nigeris bet su poeto siela
žvalgiaus kiek siekia jos žvaira akis
kol pamačiau vaizdelį širdžiai mielą
biliūno šviečia laimės žiburys
ir kraugerys šerifas atnašauja
jam uzbekes ir bašibuzukes
todėl jį paverčiau aš dulkių sauja
jos tapo numylėtinėm manęs
biliūnas durnas kaip čebato aulas
nėr laimės žiburio tiktai džiova
tai žino visas vietinis aūlas
ir kosinti angliakasių krūva
bet tai geriau nei anglijos rūdynai
angolos angys guoly angelų
bašibuzukės oro negadina
nupirksiu žiemai joms žuvų taukų
