Apie įvaizdžius ir atspindžius

Kažkaip sentimentalu. Turbūt dėl to, kad už lango lyja, bet juk visiems taip. Vos tik subjursta oras, visi puola apsimetinėti esantys įkvėpti rudeninės melancholijos, kupini susimąstymo svaigsta nuo savo sielos gilumo. Kurgi ne. O kas belieka, jei ne pilti į save arbatą puodelis po puodelio, televizija seniai nebeteikia vilties, nebent jums arčiau širdies dvi jos siūlomos alternatyvos: naikinimas arba idiotiškumas. Jei jums pasisekė ir gavote auksinį bilietą, turėsite retą progą – išjungti aparatą. O kas tada? Laikas pažaisti žmones. Tuos gilius ir kultūringus, su bedugne siela. Arbatą teks keisti vynu (juk keliam kultūrą!), tiks ir tas iš apatinės „Maximos“ lentynos, kur sudėtos mažiausios kainos prekės, kurioms taikyti nuolaidą gėda (pirkti irgi gėda, bet juk visi mes žmonės, suprasime). Civilizaciją turi pakeisti visos namuose esančios žvakės, nes neapsimetinėkime, židinys sovietiniame blokiniame bute tas pats kaip ir pasaulyje įsivyraujanti taika – gal kitais metais. Nepamirškime muzikos. Džiazas gali būti per sunkiasvoriška, užteks nuskriaustu tonu dainuojančios mergaitės, belieka pritūpti ant palangės ir ilgesingai skaičiuoti varnas. Aš rimtai – nuplikus medžiams labai gerai matyti jų nuo lietaus pasišiaušusios kupros. O tada jau prasideda gražumas… Pasipila įvairiausios esė, poezijos eilutės, kuriose vis tas pats: vakaras / naktis plius lietus plius susitraukę medžių lapai plius mirties jausenos, žodžiu, visa, ką jau paminėjau anksčiau. Turbūt tokios tos metamorfozės į menininką, netyčia gali pataikyti ir į bohemininką, kaip sakiau, auksinio bilieto laimė, niekada negali žinoti…

Tuo pačiu burtu naudojuosi ir aš. Juk išmanau žaidimo taisykles, ne be reikalo kaskart padariusi aštuntinę pauzę prisistatau kaip lietuvių filologė. Tik maža pauzė skirta ne įspūdžiui padidinti, o mintyse kilusiam vaizdui, kuriame aš su storais bibliotekininkės akiniais lentynų tankumyne, nubaidyti. Žinot, įvaizdžiai. Tačiau būdamas lietuvių filologu bibliotekininku nebūsi – kompetencija ne ta. Jau matau, kaip knygų grotoje kiek sulinkusi (kojos pečių plotyje) kelią užtveria bibliotekos vaidilutė, kuri tarsi Gendalfas Pilkasis griauna tiltus: „You shall not pass!“ – žinoma, kad angliškai, čia tik jūs ne originalus skaitot, žinot, kompetencija. Ir taip, dėl lotro, aš sugadinta lygiai taip pat kaip ir visi kiti, ne skaičiau, o mačiau, ko trūko – internetas papildė, tad geriau nė mur mur, neverta.

Bet ne apie internetą čia, nuobodu lygiai taip pat kaip ir apie emigraciją. Apie filologus. Lietuvių filologus. Bet ne bondus, nes kad būtum juo, reikėtų išmanyti tai, ką darai, o kol kas… Programos geros, bet studijuojantys – ne. Dievaži, nekalbu apie išimtis (kalbu apie save, daugiskaita leidžia bent kiek susireikšminti, nepykite, dėkui), bet nesam mes specialistai. Bijome bet kokio specialybės klausimo, nes neatsakytume (o turėtume). Knygų – ir tų mažiau negu statistinis kultūringas (!) pilietis esame perskaitę.

Paklauskite:

– Kokia šiandieninė literatūros situacija kad ir Lietuvoje?

Nežinau.

Arba:

– Kas laimėjo Nobelio literatūros premiją?

Neištariu pavardės, bet net neabejoju, kad moteris. Lyg tyčia nusipirkau tą Litmenio numerį su jos portretu viršelyje, bet iki pavardės taip ir nepriėjau.

– O, tai bent kultūrinius leidinius paskaitai?

Kaip niekad skaidriu protu pamenu, kad per trejus su puse studijų metų nusipirkau lygiai 2 „Literatūros ir meno“ numerius, bet nė vieno taip ir neperskaičiau. Dar „Šiaurės Atėnus“ esu palaikinusi, kai įsijungiu pažiūrėti vienos merginos komiksus, smagūs.

– Knygą kokią nors skaitai išvis?

Svarbiau ne tai, ar aš skaitau, reikšmingiau, ar žinau, ką turiu perskaityti. Ilgainiui pajunti skirtumą.

O įprastai manoma, kad filologai – inteligentiški, bent skaitę yra. Deja. O paskui yra vieni iš tų, kurie verkia, kad nyksta universiteto reikšmė ir svarba, nes mokosi visi. Nesimoko. Tik priklauso bendruomenei. Kaip madinga, reikėtų pačiai save paagituoti: pradėk nuo savęs! Bet kur tau, studijos jau į pabaigą, dar liko baigiamąjį parašyti ne per paskutinę naktį. Jaunesniems lengviau. O aš liksiu su tuo literatūriškumu, kurį tempiuosi dar iš po mokyklos, – ta viena eilutė, kuri turbūt kaip Zodiako ženklas ar vardo reikšmė tampa fatališka filologo likime. Domicelė buvo negraži. Tobula kūrinio pradžia – tokia lietuviška pabaiga. Mano literatūros ikona.