Žanrų vaiduokliai: meilės romanas
Laimingos pabaigos pažadas ir sekuliari meilės mitologija
Meilės romanai, kaip teigiama 2021 m. išleistame išsamiame šio žanro žinyne (The Routledge Research Companion to Popular Romance Fiction), sudaro didžiausią globalios knygų rinkos segmentą. Kita statistiškai reikšminga šio žanro ypatybė yra ta, kad dauguma meilės romanų autorių yra moterys ir tik apie 18 procentų skaitytojų sudaro vyrai, taigi, anot minėto žinyno sudarytojų, tai yra „labiausiai į moterį sutelkta popkultūros forma šiandieniniame Vakarų pasaulyje“. Lietuvoje žanrinės literatūros rinka meilės romanų atžvilgiu, galima numanyti, atliepia pasaulines tendencijas. Tą liudija ne tik prekybos centrų knygų lentynos, atskirų leidyklų renkami duomenys, bet ir LATGA paskelbtas dešimties populiariausių grožinės literatūros autorių sąrašas Lietuvos bibliotekose (2025), kuriame vyrauja meilės romanų autorės: Irena Buivydaitė, Jolita Herlyn, Agnė Bausienė, Indrė Vakarė, Andrėja ir kt.
Nepaisant išskirtinio populiarumo tarp skaitytojų, iš visų populiariosios literatūros žanrų meilės romanai yra bene labiausiai ignoruojami ir net niekinami profesionaliosios literatūros kritikos. Į juos dažnai žiūrima kaip į estetinės vertės neturinčias banalias pasakas suaugusiosioms ar ideologinį įrankį, skirtą auklėti moteris patriarchalinių vertybių dvasia ir tik simboliškai spręsti tikras socialines problemas. Trumpai tariant, rimtos kritikos požiūriu, meilės romanai yra baisiausia kultūrinio eskapizmo forma. Logiškai pratęsdamos šią mintį nusigausime prie išvados: tas faktas, kad šiam žanrui palankios būtent moterys, nieko gero apie jas nepasako. Taigi nenuostabu, kad feministinė kritika, net ir kalbėdama apie ideologinį meilės romanų užkratą, nenuvertina žanro kultūrinės reikšmės, nes toks nuvertinimas neatsiejamas nuo istorinės pagiežos moteriškai auditorijai, jos pramogoms ir malonumams. Pamela Regis knygoje A Natural History of the Romance Novel (2003) primygtinai teigia, kad meilės romanai turi būti vertinami per paties žanro istorijos prizmę, atsižvelgiant į jo konvencijas ir atradimus, o ne smerkiami už tai, kad neatitinka realizmo, modernizmo ar politinio feminizmo lūkesčių.
Istoriškai angliškas žodis romance įvardija du skirtingus reiškinius. Viena vertus, įvairiausius kanoninius meilės naratyvus iš skirtingų laikotarpių (apie tokius naratyvus savo knygoje The Secular Scripture: A Study of the Structure of Romance rašo garsus Kanados literatūrologas Northropas Fryeʼus); kita vertus, šitaip įvardijamas šiuolaikinis žanrinis meilės romanas. Mūsų laikais romance jau turi daug nusistovėjusių atmainų (šiuolaikinis, istorinis, fantastinis, detektyvinis, religinis, erotinis, jaunimo ir t. t.). Dažnai požanriai yra ir žanriniai hibridai, pavyzdžiui, pastaruoju metu itin populiarus romantasy. Taigi, kaip ir visi kiti žanrai, meilės romanas nuolat atranda būdų atsinaujinti, kartu išlaikydamas atpažįstamą pasakojimo struktūrą.
Didžiausia ir įtakingiausia pasaulyje meilės romanų rašytojų organizacija, veikianti nuo 1980 m., – Romance Writers of America – įtvirtino apibrėžimą, pagal kurį žanriniam meilės romanui būdingi / privalomi du esminiai požymiai: centrinė meilės istorija ir emociškai patenkinanti, optimistinė atomazga („amžinai laimingi“ arba „kol kas laimingi“). Nors tai nėra akademinis žanro apibrėžimas, būtent juo vadovaujasi dauguma meilės romanų rašytojų ir leidyklų klasifikatorių.
Laimingos pabaigos pažadas mūsų dienomis yra vienas svarbiausių žanrinio kontrakto tarp autorių ir skaitytojų aspektų ir kaip savotiškas įvykių horizontas jis veikia visą skaitymą nuo pirmųjų puslapių. Todėl, pasak Catherine Roach, pasakojimo įtampa ir intriga kyla ne iš to, kuo viskas pasibaigs (susijungs pora ar nesusijungs), bet kokiu būdu veikėjai bus kartu. Pasak Routledge žinyno sudarytojų, romance žanro pagrindinė varomoji jėga yra įsivaizdavimas, kad romantinė meilė ir / ar aistra gali tapti savęs realizavimo forma.
Fryeʼus atkreipė dėmesį į romantinės meilės formulių universalumą per amžius. Jis traktuoja romance naratyvą kaip vieną iš pamatinių pasakojimo struktūrų, kurią pasitelkus įvaizdinami žmogiški troškimai, tapatybės, vertybės ir pasaulio transformacijos. Žanrinis meilės romanas savaip įprasmina romance tradiciją – dažnai ją subanalindamas, bet ir atnaujindamas, sušiuolaikindamas. Fryeʼaus žiūra pasiūlo galimą paaiškinimą, kodėl, nepaisant pasikartojančių tropų ir formulių, meilės romanai nepraranda aktualumo – nes jie ne tik su didesniu ar mažesniu meistriškumu vaizduoja konkrečias troškimų istorijas, bet ir neišvengiamai įprasmina troškimą (ir nebūtinai tik romantiniu požiūriu) kaip pamatinę žmogiškosios patirties struktūrą. Ir laiminga pabaiga šiame kontekste – ne vien komercinė konvencija, naivus realybės neigimas, bet ir subtilesnė struktūrinė funkcija – simbolinė troškimo realizacija (į kurią feministinė kritika visgi žvelgia skeptiškai).
Fryeʼus kalba apie istorinį romance kaip sekuliarųjį (pasaulietinį) šventraštį – įtakingą tradiciją, kuri, greta religinių ir mitologinių pasakojimų, pasiūlo simbolinę kalbą, kuria gali būti išreikšti žmogiški troškimai ir reprezentuojamas pasaulis, leidžiantis juos realizuoti. Bet ir šiuolaikinių laimingai pasibaigiančių meilės pasakojimų populiariojoje kultūroje gausa dažnai siejama su romantinės meilės kaip savotiško postreliginės visuomenės kulto idėja, kurią savo knygoje plėtojo, pavyzdžiui, Eva Illouz (Consuming the Romantic Utopia: Love and the Cultural Contradictions of Capitalism, 1997). Illouz parodė, kaip romantinė meilė įgijo ypatingą kultūrinę reikšmę moderniais laikais ją susiejus su autentiškumo, individualumo, transcendencijos patirtimis. Paradoksalu tai, kad meilė įsivaizduojama kaip egzistuojanti anapus išskaičiavimo ir ekonominių realijų, nors jos raiška (socialiniai ritualai ir kt.) visiškai priklauso nuo komercinės kultūros. Šiuolaikinis meilės romanas įkūnija šį paradoksą: prisidėdamas prie meilės ideologijos bei stereotipų reprodukavimo ir sklaidos, jis sykiu išlieka tuo diskursu, kur populiariosios meilės koncepcijos gali būti kvestionuojamos ir apverčiamos.
Lietuvių meilės romanas pagal Ireną Buivydaitę: nepatikimos aistros, patikima šeima
Naujausiais LATGA duomenimis, 2025 m. Irena Buivydaitė (g. 1954) buvo skaitomiausia Lietuvos grožinės literatūros autorė bibliotekose. Į populiariausių grožinių knygų dešimtuką pateko net 5 jos romanai, o naujausias – „Trečias kartas nemeluoja“ – užėmė pirmąją poziciją. Buivydaitė debiutavo 1995 m. romanu „Šimtas baltų mersedesų“ tuomet tik prasidėjusioje leidyklos „Alma littera“ serijoje „Lietuvių meilės romanas“. Kiek anksčiau toje pačioje serijoje pasirodė pirmasis Irenos Buivydaitės tetos Elenos de Strozzi (Elenos Buivydaitės, g. 1936) romanas „Šiaurės rožė“. Galima sakyti, kad atkūrus Nepriklausomybę lietuvių meilės romano tradiciją didžiąja dalimi formavo dvi tos pačios giminės moterys. Per 30 kūrybos metų Irena Buivydaitė publikavo 16 romanų (ir dar du su bendraautore Jolita Herlyn), o Elena de Strozzi – 15 romanų per 18 metų (paskutinis publikuotas jos romanas „Laiko upės slenksčiai“ pasirodė 2013 m.). Per visą rašytojų karjerą jų populiarumas tarp bibliotekos skaitytojų išliko neįtikėtinai stabilus: joms pavyko užčiuopti romantinį tikslinės auditorijos pulsą.
Naujausias Irenos Buivydaitės savarankiškai parašytas romanas – „Trečias kartas nemeluoja“ – pasakoja dviejų moterų (vyresnės Gelminos ir jaunesnės Skirmantės), per atostogas susipažįstančių Lietuvos paplūdimyje, asmeninio gyvenimo peripetijas. Šiuolaikinio meilės romano požanris, kuriam galima priskirti Buivydaitės romaną (ir kurį sufleruoja pats pavadinimas), yra vadinamasis second-chance romance, kur pasakojimą organizuojantis centras – buvusių mylimųjų susitikimas ir santykių atkūrimas. Gelminos santuoką su jos dukrų tėvu Gintautu nutraukia aistringas romanas su vedusiu Aldevinu, kuris nepalieka šeimos dėl Gelminos; po to ji vos netampa meilės avantiūristo auka, nusivilia aistrom ir susituokia, galima sakyti, iš abipusio išskaičiavimo su docentu Jurgiu, po šio netikėtos ir įtartinos mirties po daugelio metų ji vėl sutinka pirmąjį vyrą, taip pat jau palaidojusį antrąją žmoną, ir jų santykiai romantiškai atgimsta. Skirmantė atsiduria paplūdimyje po siaubingo romano su bosu, kuris bandė ją paversti eskorto mergina derybų su užsienio partneriais metu. Išklausiusi Gelminos gyvenimo istoriją, Skirmantė organizuoja jos „netikėtą“ susitikimą su pirmuoju vyru, o po kurio laiko prie jūros ir pati susiduria su kažkada aistringai mylėtu, bet anuomet dar nepasiruošusiu įsipareigoti Domantu (kuris pasirodo esantis Jurgio sūnus). Taigi šiame romane naudojami keli kartais savarankiškus požanrius apibrėžiantys meilės romanų tropai. Gelminos naratyvinėje arkoje: vidutinio ir vyresnio amžiaus veikėjų meilės istorijos (later-in-life, mature romance); meilės trikampiai; uždrausta meilė (susidurianti su socialinėmis, moralinėmis, šeiminėmis normomis). Skirmantės istorijoje – darbovietės romano, atostogų romano elementai. Romano antroje dalyje į jau ir taip sunkiai suvaldomą kelių lygmenų pasakojimą dar įpinama (nelabai meistriškai) Jurgio mirties detektyvinė intriga. Komplikuota, nors vargu ar pasiteisinanti, pasakojimo struktūra tarsi siekia praaugti meilės romano rėmus ir būti tiesiog romanu, bet pasakojimo prasmės laukas neišsprūsta iš meilės romano tematikos ir problematikos. Pasakojimo lygmenys padauginami ir savotiškais metatekstiniais komentarais: „Kodėl visos pasakos apie princeses ir princus baigiasi vestuvėmis, po kurių jie ilgai ir laimingai gyveno? Kodėl taip nutinka tik pasakose? Žmonės iš tiesų to neturi, todėl bent svajonėse tampa laimingi. Žinoma, negi baigsi pasaką ar meilės romaną taip: O toliau visos dienos buvo vienodos, neįdomios, kupinos buities rūpesčių ir kvailų, sekinančių ginčų dėl smulkmenų ar dalykų, kurie vienam atrodo labai svarbūs, o kitam – neverti dėmesio… [Kursyvas – romano autorės.] Kas skaitytų tokį kūrinį?“ Ši mintis tekste tarsi priklauso Gelminai, nors ji nėra jokia rašytoja, tad akivaizdu, kad pasakotojas čia susilieja su personažu. Panaši refleksija tekste dar pasikartoja kaip savotiškas pasiteisinimas: gi niekam neįdomi buitis ir paprasti gyvenimo džiaugsmai, žmonėms norisi aistrų ir lemtingų įvykių, tad jais ir farširuojami romanai. Visgi tokios refleksijos nepakanka, kad romanas taptų gilesniu autorės praktikuojamo žanro permąstymu.
Mano manymu, šis Buivydaitės romanas puikiai iliustruoja heteroseksualios šeiminės meilės kaip sekuliarios religijos idėjos žanrinio įgyvendinimo lietuviškąjį variantą, kuris, palyginus su verstiniais ar jaunesnių kartų autorių romanais, yra gana antierotiškas. Meilės romanų tyrėjų jau seniai pastebėta, kad dauguma šio žanro pasakojimų grąžina veikėjus į tradicines poras. Nors Gelminos pasirinkimas iš nuovargio ir nuobodulio sugriauti santuoką nėra smerkiamas pasakotojos ir yra atleidžiamas vyro, asmenybės branda romane siejama su šeimos vertybėmis ir gebėjimu išlaikyti ilgalaikius santykius. Tiek Gelminos, tiek Skirmantės erotiškai motyvuoti pasirinkimai, prieštaraujantys šeimos ar darbovietės tvarkai, visais atvejais baigiasi vyrų išdavyste ir moters nusivylimu. Tuo tarpu Gelminos antroji santuoka, grįsta ne įsimylėjimu, o dviejų brandžių ir visko patyrusių žmonių abipuse pagarba ir atvira komunikacija, parodoma kaip stabili ir prasminga.
Meilės romanai dažnai klasifikuojami ne tik platesnių žanrinių kategorijų, populiariausių pasakojimo tropų atžvilgiu, bet ir erotinio eksplicitiškumo laipsniu. Buivydaitės romanai, be abejo, patenka tarp clean / sweet romance ir closed-door romance – erotinės scenos santūrios ir abstrahuotos, kūniškumas nėra detaliai vaizduojamas. Erotinis intensyvumas romane signalizuojamas taip: „Visą naktį jie mylėjosi, kiek numigdavo ir vėl mylėjosi“; „Skirmantė svaigo nuo kalnų grožio ir aistra alsuojančių naktų.“ Buivydaitės romanai yra tarsi anti-slow burn: pasakojimui svarbi ne erotinė įtampa, o aistrų pasekmės.
Kaip savotišką antitezę Buivydaitės romanams lietuvių meilės romanų lauke galima paminėti vieną produktyviausių jaunos kartos rašytojų – Agnę Bausienę (g. 1992), kuri per 6 kūrybos metus išleido net 21 romaną, išbandydama įvairius požanrius, greta mums įprastų – ir romantasy bei dark romance, kurie ant bangos globalioje rinkoje, o Lietuvoje dar turi nedaug adeptų. Komercinei literatūrai serijiškumas itin svarbus, atrodo, kad Bausienė tą puikiai supranta, bet, kai romanai gaminami tokiais tempais, sunku būtų tikėtis tekstų išbaigtumo: juose žymiai daugiau pasikartojimų ir redagavimo spragų nei Buivydaitės knygose. Bausienės romanų prezentaciniuose paratekstuose akivaizdi labai sąmoninga žanrinė strategija, besiorientuojanti į tai, kas pasaulyje turi didžiausią paklausą. Romantasy žanras reikalauja kitokių – spekuliatyvaus pasaulio konstravimo įgūdžių ir autorės vaizduotė entuziastingai realizuojasi šioje srityje. Jos romanuose ryškus erotinis turinys (jie gali būti klasifikuojami kaip steamy romance, slow-burn): seksualumas čia nėra vien poros santykių intensyvumo rodiklis, bet jis yra struktūriškai svarbus istorijai.
Pastaruoju dešimtmečiu, kaip teigia apie erotinius romanus Routledge žinynui straipsnį parašiusi Jodi McAlister, šis požanris iš nišinio tapo vienas matomiausių. Romano Fifty Shades of Grey komercinė sėkmė iš dalies perstruktūravo romance rinką: jaunesnių kartų skaitytojų lūkesčių horizontas pasikeitė – tai, kas kadaise atrodė netinkama mainstreamo žanrinei literatūrai, tapo nauja norma. Šmėkla klaidžioja po romantinės meilės tvirtovę – erotikos šmėkla!
