Kas lemia šio žanro neišsenkamumą, jei pažintinė literatūrinių kelionių pasakojimų funkcija šiuolaikiniame pasaulyje nebėra svarbiausia? Atrodo, kad žanro gyvybingumą nulėmė visų pirma atsigręžimas į kelionę išgyvenantį subjektą. Pasaulį anapus pažįstamos kasdienybės erdvės keliautojas patiria savo kūnu ir sugrįžta, jei sugrįžta, vienaip ar kitaip pasikeitęs.

Lietuvių utopinės ir distopinės literatūros tradicija gana skurdi, bet joje yra ir tokių įdomių reiškinių kaip antifeministinė Mykolo Vaitkaus pjesė „Amazoniada“ (1923). Verta paminėti, kad feministinės utopijos Vakarų literatūrose gausiai rašomos nuo XIX a., o moterys rašytojos pradeda dalyvauti formuojant utopinę vaizdiniją nuo dar ankstesnių laikų.