Undinės žvejoja, močiutės žudo gėles
Alina Borzenkaitė. Undinės žvejoja. V.: Slinktys, 2025. 75 p.
Man patinka pirmosios knygos. Visuomet smalsu pasigilinti, kas ateina į literatūrą. Žinoma, kartais išleidęs pirmąją knygą autorius nutyla. Pavyzdžiui, Jurgita Butkytė, 2005 m. išleidusi debiutinį eilėraščių rinkinį „Voratinkliais apsigobusios“, nežinia kur ir kodėl prapuolė. Tikiuosi, „Undinės žvejoja“ nėra pirma ir paskutinė Alinos Borzenkaitės poezijos knyga, nes ir originaliu poetiniu braižu, ir vaizdinių drąsa ji gerokai išsiskiria iš šiandieninės lietuvių poezijos konteksto.
Pirmą įspūdį kiek suklaidino mėgėjiškas knygos viršelis, ko gero, kurtas paskubom, suponavęs abejotinos kokybės tekstus. Tačiau vos atsivertus turinio puslapius įspūdį kaipmat pakoregavo intriguojantys keturių skyrių pavadinimai: „Supainioto miesto žemėlapis“, „Neįsisavintos pasakos“, „Berėmis veidrodis“ ir „Pelkių archeologija“. Nevaržomą vaizduotę liudija jau pirmojo eilėraščio pavadinimas „Laikrodininkas buvo girtas“. Pirmosios eilutės kiek primena Oscaro Wilde’o ar Henriko Radausko estetizmą: urano stiklo taurė, šviečiantys ciferblatai, „panagės pilnos radžio“. Netikėta intertekstinė nuoroda į „senį Bergmaną“ byloja apie aukštas menines pretenzijas. Tik ar jos bus pateisintos?
Tam tikrais aspektais eilėraščių rinkinio „Undinės žvejoja“ pasaulis primena magiškąjį realizmą, kur mitinis ir istorinis pasaulis susipina su konkrečiais šiandieninės realybės ženklais – Borzenkaitės poetiniame pasaulyje darniai (bet nebūtinai taikiai) sugyvena taksistai ir dumbliaakės sirenos, Neptūnas ir diktatoriai, valkatos ir maldininkai, šlavėjos ir damos, lėlės ir drakonai, žaltvykslės ir laumžirgiai, laumės ir žvejai etc.
Viena vertus, eilėraščių rinkinio pasaulis lengvai atpažįstamas Vilniaus gyventojams (minimi konkretūs rajonai: Antakalnis, Žirmūnai, Šiaurės Jeruzalė, Užupis), kita vertus, nejučia realybės lukštą praskelia ir į kitą lygmenį perkelia mitiniai gyvūnai ar istoriniai veikėjai, istorijos kaitą ženklinančios detalės (undinės, mamutų skeletai, Neptūnas, pionieriai, būtybės, kurios tūno tamsoje). Mitiniai ir istoriniai veikėjai priklauso tai pačiai – sapnų, vizijų, prisiminimų, irealybės – plotmei. Borzenkaitės stiprybė – įtikinamai susieti, priversti susikirsti ar net susilieti realybės ir fantazijos lygmenims:
Ei, girdėjot, kažkas
Kalvarijų gatvėj
garsiai skelbė vogsiantis pilnatį.
(„Keistoji mėnulio pusė“, p. 17)
Vykusiai derinama tai, kas sena (nuosaikus estetizmas, klasikinę vaizduotę menantis „lapų geltonis“), ir tai, kas nauja, šiuolaikiška (nuoroda į „Google“ komentarus, „Bolto“ taksistas, brangstantis kuras). Ši, atrodytų, senyvo romantizmo ir šiuolaikinio pastišo dermė – skiriamasis Alinos Borzenkaitės poezijos bruožas. Kaip pažymi Neringa Butnoriūtė („Undinės žvejoja saugiai“, Metai, 2026, Nr. 2), skaitydami jos poeziją, jaučiame, kad lyrinis „aš“ vertina praeitį, tačiau sykiu sugeba ja žaisti, ją sukeistinti. Praeitis, istorija, mitologija, folkloras yra didysis jaunos poetės kūrybinių idėjų šaltinis. Vaizduotė iš praėjusio pasaulio semiasi įkvėpimo, naudojasi juo lyg statybine medžiaga naujoviškiems poezijos statiniams, novatoriškai poetinei architektūrai. Pasak Butnoriūtės, Borzenkaitės poezija balansuoja „tarp paveldo, vaizduotės ir kasdienybės“, šitaip istorinę legendą priartindama prie šiuolaikinio folkloro. Jos eilėraštis primena urbanistinę legendą, kurioje savą vietą atranda ir laumės ar pelkynų dvasios, ir šiuolaikinė subjektės kasdienybė. Pavyzdžiais galėtų būti eilėraščiai „Pelkių archeologija“ (p. 57), „Kaip aš perpratau empirizmo sąvoką“ (p. 45), „Pamąstymas vitražo restauravimo dirbtuvėse“ (p. 46) ar „Kapų plėšikai“ (p. 60–61).
Dažname tekste plėtojama savita mitopoetika, kuriai būdinga pagoniška panteistinė gamtos jausena, persmelkta savotiško raganiškumo. Šią tendenciją atskleidžia eilėraštis „Pramanai“:
Atėjau iš tamsos,
iš gentainių vargų ir klajonių,
iš spygliuočių miškų, kur naujagimiai buvo našta.
Mano pirštai vis dar atsiduoda kraujais ir pavojais,
mano plaučiai vis dar mena kalbą, kuri užmiršta.
(p. 42)
Autorė savaip suderina infantilumą (romantinę jauseną, pasakų pasaulį) su istorikės išsilavinimu (dažni architektūros terminai, nuorodos į konkrečius istorinius laikotarpius). Savita gamtinio ir istorinio laikų jungtis regima eilėraštyje „Laumės ratas“ (p. 34): čia kiekvienas mėnuo susietas su tam tikra istorine epocha. Pavyzdžiui, sausis siejamas su X amžiumi (juo pradedamas eilėraštis), o gruodis – su XXI amžiumi (juo tekstas baigiamas). Idėja įdomi, tačiau ji galėjo būti kur kas originalesnė, jei autorė būtų išdrįsusi atsisakyti chronologijos ir kur kas labiau supainiojusi perdėm taisyklingą, simetrišką laikų sistemą. Juk eilėraštis nebūtinai turi prasidėti nuo sausio ir baigtis gruodžiu, antraip netoli pažengiama nuo Vinco Mykolaičio-Putino ciklo „Mano mėnesiai“…
Imponuoja netikėtos mintys, savitas jų dėstymas: „čerpių duženos nejaučia skausmo, / imk jas ir skaldyk, / dėkis kišenėn“; „mes panašūs – / abudu ieškom konteinerių / išmest šiam pirmadieniui“ („Pirmadienis“, p. 8). Naratyvas vienu metu ir pasakiškas, ir absurdiškas, lyg tradicinis siužetas būtų pergyvenęs skirtingų laikmečių jausenas, absorbavęs klampią XX amžiaus žmogaus patirtį: „Rytoj žveją išbruzgins iš karalystės, / poryt princesė pavogs jo valtį, pasieks Nilo upę / ir išplauks į Egiptą ieškot faraonų įkapių“ („Trumpa pasaka“, p. 27).
Fejerverkus šaudau (o sykiu – kaip poetas baltai pavydžiu) šioms eilutėms:
stoties pakampėj po šešių
šlavėjos suka tabaką
ir kalbasi apie baroką.
(„Rytmetis“, p. 12)
Arba šioms:
bildėjo už rožynų šieno uorė
liūdnai po parką slankiojo bajorė
(„Detektyvas“, p. 32)
Paradoksalu, bet garsiniame lygmenyje nebanaliai ir net naujai suskamba klasikinis rimas („uorė / bajorė“). Šį įspūdį patvirtina ne vienas eilėraštis. Pavyzdžiui, „Tvarumas“ (p. 9), „Užupio pasakos“ (p. 23), „Lėlių kolekcininkas“ (p. 24), „Žiemos keliu“ (p. 33), „Šiaurės lygumoj“ (p. 70) etc. Klasikinė eilėdara funkcionuoja kaip lygiavertė atsvara drąsiai, itin turtingai poetės vaizdinių, metaforų sistemai. Ji harmonizuoja tekstus, suteikdama jiems skaitytojo klausai malonaus kalbinio skambesio, kas dažnai ir yra vadinama poezija.
Turtingas ne tik garsinis ir kalbinis, bet ir regimasis pasaulis. Vizualiniame lygmenyje daug žalios spalvos: kartus žalias gėralas (p. 7), „žaliakelnis benamis“ (p. 8), „liūty nihilistai – ir tie įtiki žalią“ (p. 9). Žalia spalva siejama su viltimi, tikėjimu, su praėjusiu, bet vis dar prisimenamu laiku, o jei laikas vis dar prisimenamas, vadinasi, jis vis dar gyvas, apie jį kuriamos pasakos, legendos, mitai. Eilėraštyje „Tvarumas“ žalia spalva priešpriešinama geltonai, kuri ambivalentiška, nepatikima. Geltonos spalvos akcentai šmėkšteli ne viename tekste: minimas lapų geltonis (p. 9), geltonas namas (p. 10), „gelsva nebyli jaunatis“ (p. 17). Geltona spalva žymi transformacijas, nežinojimą, ribotumą, negalėjimą pasiekti pasakiško vizijų pasaulio: „kaimynai neapkenčia / šios geltonos – // ji primena Afriką, / kurioj jie nebuvę“ („Geltonas namas“, p. 10). Vizualinės detalės savo ryškumu eilėraščius priartina prie monumentalių drobių. Pavyzdžiui, mažajame cikle „Laumės ratas“:
Rugpjūtis. XVII amžius.
Virš Salemo miesto sutvisko
kartuvių formos žvaigždynas.
Saulėkaitoj laumė išdegino
žalsvus plaukus iki baltumo.
(p. 35)
Į poetinę Borzenkaitės kalbą vykusiai įsiterpia netipiški, dažnai kalbininkų šalinti, specifiniuose kontekstuose vartojami žodžiai: „trotuarai“ (skolinys iš prancūzų kalbos, reiškiantis šaligatvį eilėraštyje „Tvarumas“, p. 9), „liktarna“ (skolinys, vartojamas Žemaitijoje, pakeičiantis kalbininkų siūlomą „žibintą“ eilėraštyje „Žibintininkas“, p. 20), „traktieriai“ (senovinis terminas, reiškiantis užeigos namus, smuklę ar karčemą eilėraštyje „Užupio pasakos“, p. 23). Nevartotina svetimybė „gontas“, kurią kalbininkai siūlo keisti „malksna“, suteikia ypatingą, savitą charakterį eilėraščiui „Šiaurės lygumoj“ (p. 70). Taip pat poetinę kalbą itin praturtina taiklūs, dažnai ironiški būdvardžiai (raišas vaiduoklis, dumbliaakės sirenos, strazdanota kaimyno dukra).
Borzenkaitei būdingas keliaplanis intertekstinis žaidimas, kuriame dalyvauja laikas (susipina skirtingos epochos ir jų kontekstai), mitologija ir literatūra. Be abejo, pagrindinė kultūrinė atrama – danų pasakininkas Hansas Christianas Andersenas ir jo žymioji „Undinėlė“. Daiktų pasakos įtaka akivaizdi eilėraštyje „Andersenai?“ (p. 28), kur „daug porceliano“ ir onirinių elementų. Jaunosios poetės tekstuose yra ir savaip pajausto lietuviško ar bendriausia prasme šiaurietiško folkloro. Jūratė ir Kastytis, „bambeklis Perkūnas“ (eilėraštyje „Klausimai prieš miegą“, p. 30) savaip perprasminami, perkeičiami, iš beveik banalybėmis tapusių personažų paverčiami istorinės tėkmės, architektūrinių stilių ir tradicinio naratyvo dekonstravimo įrankiais. „Floriografija“ originaliai prisitraukia ir švelniai ironizuoja europinį literatūros paveldą:
močiutė žudė gėles,
kad žydėtų netgi lėkščiausios knygos,
galbūt pumpuruotų, gyvastim trykštų.
kai pamatėm petunijos žiedą
ardant raides Mopasano knygoj,
močiutė neleido šalinti,
nes Pampuškai tiktų petunijos.
(p. 52)
Labiausiai suintrigavo ketvirto skyriaus pavadinimas „Berėmis veidrodis“. Veidrodis kaip vaizdinys menuose (ir dailėje, ir literatūroje) labai dažnai eksploatuotas ir todėl nuvalkiotas, atsibodęs, sunku atrasti ką nors naujo, bet būdvardis „berėmis“ kažką atveria, priverčia skaitytoją stabtelėti, susimąstyti. Daugiausia meniniu požiūriu vykusių tekstų suradau paskutiniame – ketvirtame – skyriuje „Pelkių archeologija“, kuris pasižymi stilizuota siaubo estetika. Jai būdinga tiršta, sudėtinga vaizdinija, ryškios realybės detalės („studentė plėšytais džinsais“, „Balta karvė vardu Teresė“, „Alzheimeriu sergąs tiltas“, „nukamuotos varlės“) darniai sugyvena su bandymu bent akies krašteliu žvilgtelėti anapus, kažin kur ties žodžio, regimybės, paslapties, mito, legendos, sakmės riba. Naratyvas daugeliu atvejų priartėja prie fantasy, kurioje pasaulio taisyklės remiasi magija, burtais, mitologija ir folkloru. Pavyzdžiui, eilėraščių diptike „Raganų kerštas“ (p. 62–65) minima „vilko šmėkla“, „vilkų kraujas“, „juodo žirgo kapas“, „blausus pilnaties diskas“, sapnuose regimas surūdijęs kalavijas raudonais ašmenim, o iš ryto – degančios žvakės už šventoriaus tvoros, „kur spiečias daugiausia varnų“. Siaubo poezija lietuvių literatūros kontekste yra vis dar neegzistuojantis žanras, tad smagu, kad Borzenkaitė užpildo šią tuščią nišą.
Išskirti silpniausius ir stipriausius tekstus šio poezijos rinkinio kontekste nėra lengva, nes knyga ir stipri, ir stebinanti naujumu. Vis dėlto silpnesniems tekstams stinga ryškesnių detalių, netikėtumo efekto. Pavyzdžiui, eilėraštis „Statistika“ – vienas sakinys, kuris viso rinkinio kontekste nesuteikia jokių papildomų prasminių niuansų. Manau, jo buvo galima atsisakyti. Vienas iš stipriausių tekstų – „Kaip aš perpratau empirizmo sąvoką“ (p. 45) – imponuoja netikėta, ironiška atomazga. „Pelkių archeologija“ (p. 57) sužavėjo ryškiais vaizdiniais (pajuodusios kaukolės, „vyzdy – paskendęs mėnulis“), intriguojančiu naratyvu. „Link Joninių“ (p. 68) originaliai perprasmina detales, virtusias klišėmis, o tai – stipraus poeto ženklas. „Uolienų virsmas“ (p. 71) kuria lietuvių poezijai netipišką medicinos diskursą, kuriame ligos virsta metaforomis: „Nukamuotos nemiega varlės, / kūdroj kurkia iki migrenos.“
Alinos Borzenkaitės poetinis debiutas „Undinės žvejoja“ išsiskiria savita kalba ir stiliumi, kurie susikristalizavę anksti – jau pirmojoje knygoje. Pasakiško, folkloru apipinto pasaulio derinimas su šiandieninės realybės ženklais, istorijos kaip globalaus kismo, nuolatinės idėjų metamorfozės samprata, drąsi ir originali įvaizdžių sistema, siaubo estetikos pajauta, drąsa savaip jaukintis klasikinę eilėdarą, subtili, niuansuota ironija išskiria poetę iš šiandieninės lietuvių poezijos konteksto ir įrodo, kad jos vieta – literatūroje. Tad prašau, Alina, išbūk, lik, neišeik.
