Eilėraščiai
Renkuosi gyvenimą
Poeta delle ceneri
akies mirksnis rue de Rivoli neprireikė sekti paskui iki pat Alžyro geltonais žiedlapiais plaukuose juodaakis žigolas pardavė meilę už trisdešimt eurų talentingai sutvertas kūnas įstabesnis nei tų papūstžandžių jaunuolių iš patetiškų Caravaggio drobių qui je suis esi gražesnis nei meno dirbinys tepaspringsta manieringas Oscaras Wilde’as tenukrenta jo estetiškos ausys renkuosi gyvenimą ne meną poezija neatstos juslingo kūnų artumo nei geltono žiedlapio akies mirksniu praryto
Paryžius, 2010 m. liepos 5–6 d.
Les amants criminels
tu sakai: spyglys ir sakai: žiedlapis pasiklystu tarp dreskiančio aštrumo ir pirštą pamirkau raudonam vyne tu iškerpi jausmą iš medžio ir girgždančią lovą nutildai priimu žalvarinį skausmą į svečius ir vaišinu spyglių ir žiedlapių aliejum tu šypsais, flirtuoji, dovanoji prisilietimus stikliniam Pario biustui kvepiančiam narcizais nekeliu pavydo scenų tik spyglius skaičiuoju ir žiedlapius skabau tu ištiesi ranką, kuri nepaliečia manęs ir lyžteli švelniai melsvą narcizą jis krūpteli ir nusipurto rasos lašus nuo elegantiškų blakstienų jis vyną gurkšnoja ir rimuoja žaliuosius dumblius lyg ketureilius apie vandens paviršių griebies paties aštriausio spyglio ir suvarai jį kuo giliau į žiedlapio pražiotą burną padedu tau kraujo latakus nuplauti ir vandenų verpetams narcizo kūną dovanoju est-ce que tu m’aimes? tik šalti kraujo lašai ant apvytusio žiedlapio ir atšipę spygliai – – -
Panevėžys, 2015 m. spalio 12 d.–Paryžius, 2015 m. spalio 16 d.
Ganimedo pavergimas
tvirtos rankos it erelio sparnai juosia grakštų jauną kūną nagai sminga į odą palikdami kraujo pėdsakus virš liežuvio ir lūpų norėjai būti mano Golgota ir mano Išganytojas mano Kristus parklupdęs mane savo meile ir savo tulžim norėjai kad paklusčiau tavo įnoriams kad būčiau nukryžiuotas ant tavo krūtinės lyg šventasis ar nusidėjėlis išrinktasis ar prakeiktasis tau vis vien kad tik šalia tavęs patirčiau visa tai apie ką kalba šventraščiai nesu nuolankus valdove paėmęs mane jėga patenkinai savo ego paglostei savimeilę padovanojai sau vienos nakties triumfą vadovauji tūkstantinėms kariuomenėms bet vergauji asmeninėms iliuzijoms naivus senioke mudviejų gimimo datos mus atskiria laike dienas versdamos mėnesiais mėnesius – metais metus – šimtmečiais priklausom skirtingoms epochoms tavo ruduo man – naujas pavasaris tavo mirties data žymės mano gimimą keliaklupsčiauji laikinam grožiui Hesiodo didvyri kraujo krešuliai panagėse ir įsigėręs mano kūno kvapas svaigina tave labiau nei geriausias Olimpo vynas
Paryžius, 2014 m. spalio 7–23 d.
Siūlės
susiūtos gėlės šoka mano šnervėse išmėsinėtos sraigės dainuoja tavo skrandyje raudonieji kraujo kūneliai paspringsta po mudviejų oda ne taip lengva priauginti nukirstą ranką liepsnojantis tavo vardas susitepa krauju kurį praliejom jau seniai prieš susipažindami driežas įsitaisęs ant tavo peties nuobodžiauja voras lipa mano veidu sužavėtas žalių akių virti kiaušiniai mudviejų lėkštėse švenčia nemirtingumą ne taip lengva priauginti nukirstą koją liepsnojantis tavo vardas susitepa krauju užnuodytu seniai kai tavo bučinys išlaisvino mano burnoje miegantį polipą žodis išlipęs iš tavo gomurio ieško mano ausies laikrodis ant tavo riešo sustoja ir klausos peilis nustoja kraujuoti mudviejų melu kardiologas pajėgtų priauginti išpjautą širdį sukrešėjusiu krauju mėginu rašyti tavo vardą ir iš naujo pradėti istoriją laikrodžiai meluoja veidrodžiai meluoja gėlės meluoja sraigės meluoja driežai meluoja mano ausys meluoja tavo žodžiai ieško atsakymo varinis rytojus ateis dar šįvakar ir peilis atšips ir žaizda pavirs į randą sudygsniuoti mudviejų kūnai klibikščiuoja į paskutinį vidurnakčio metro prisiūta širdis dainuoja mėginam tikėti balzganu rytojum
Paryžius, 2014 m. rugsėjo 19–lapkričio 3 d.
Kitoje švytuoklės pusėje
L’amour s’en va comme cette eau courante L’amour s’en va Comme la vie est lente Et comme l’Espérance est violente Guillaume Apollinaire, „Le Pont Mirabeau“
muzika aptemusiam koridoriuj prabyla vėl vėjarodė kimiu balsu kurią kryptį pasirinkti tarp grubių medžio rievių kaip nubraukti sūrius lašus išdžiūvusius kadaise virš baltų knygos puslapių kaip priversti grifą atryti vargšą žvėrį kaip priversti upę tekėti atgal užstrigę laiko stipinai sustabdė tekančią srovę iškreipė veidrodį įšaldė mano kūną ir Ofelijos dalia manęs netraukia susitikom skirtingose krantinėse kūrėm eilėraščius poemas ir bendrą ateitį atskirti neegzistuojančio tilto tik laikrodžio švytuoklė pašaipiai šypsojos paversdama mus apsvaigusiom minutėm kad taip pergudrautum visatos architektą pasiūlęs jam butelį geriausio vyno mainais už dar vieną papildomą gyvenimą ar siautulingą atskalūnišką jaunystę pasauliai gimsta ir miršta palikdami kruvinus pėdsakus žolėje kuri kasmet suželia iš naujo žinau pajėgsiu pergudrauti kryžkelę atversiu naują knygos puslapį pasodinsiu naują medį muzika aptemusiam koridoriuj – – –
Paryžius, 2014 m. rugsėjo 7 d.–Panevėžys, 2015 m. sausio 6 d.
Atminties trupiniai. atsisveikinimas
mylimieji virstantys paveikslų fragmentais ar butaforiniais scenos personažais sminga į smilkinį kad priverstų pabusti mylimieji virstantys knygų raidėmis ar nespalvotais kino kadrais skyla atminties trupiniais sulesiu juos godžiai lyg žvirblis kad pajėgčiau iš naujo mylėti
Paryžius, 2014 m. liepos 26 d.
