Islamui reikia seksualinės revoliucijos
Šių metų jubiliejiniame festivalyje „Nepatogus kinas“ turkų ir norvegų kilmės režisierė Nefise Özkal Lorentzen dokumentiniu filmu „Seksas, revoliucija ir islamas“ kviečia iš arčiau susipažinti su Seyran Ateş biografija bei idėjomis ir jos kova už seksualinę revoliuciją islame.
Filmo herojė Seyran Ateş – Berlyne gyvenanti iš Turkijos kilusi žmogaus teisių aktyvistė, feministė, teisininkė bei viena pirmųjų moterų imamių Europoje. S. Ateş užtikrintai deklaruoja: „Aš nekovoju su islamu, aš kovoju su patriarchatu.“ Nuo 2006 metų moteriai yra teikiama asmeninė policijos apsauga, nes už savo veiklą sulaukė grasinimų mirtimi.
S. Ateş gimė 1963 metais skurdžiame Stambulo rajone. Jos tėvas – kurdų kilmės fabriko darbuotojas, o mama – turkė namų šeimininkė. Kai S. Ateş sukako šešeri, jos šeima persikraustė į Berlyną. Prisimindama vaikystę, imamė pažymi, kad dėl asmeninių priežasčių feministe tapo anksti. Iš S. Ateş vaikystėje buvo tikimasi, kad ji padės motinai su namų ruošos darbais, kol jos broliai galėjo žaisti lauke. Ji buvo mušama, jei užsiimdavo „neteisingais“ dalykais, pavyzdžiui, skaitydavo knygas, o ne kartu su mama rūpinosi buitimi. Likus trims mėnesiams iki aštuoniolikto gimtadienio, S. Ateş pabėgo iš namų. Būdama 21 metų, buvo pašauta moterų centre, kuriame buvo teikiama pagalba moterims, patyrusioms smurtą artimoje aplinkoje. Po šio įvykio S. Ateş prisiekė, kad taps teisininke ir kovos už moterų teises ir kad joks vyras nesugadins jos svajonės.
Kino filmo „Seksas, revoliucija ir islamas“ kadras
Pasak S. Ateş, „mes gyvename XXI amžiuje, tačiau mokome islamo, lyg gyventume VI amžiuje“. Dėl šios priežasties ji kovoja už progresyvų islamą. Tokia S. Ateş mintis atspindi išsiskiriantį islamo fundamentalistų ir islamo modernistų požiūrį į religiją. Islamo fundamentalistai tiki, kad islamui nereikia pokyčių, nes pamatiniai šios religijos tekstai (Koranas ir chadisai) turi reikiamus atsakymus į kylančias problemas. O štai islamo modernistai teigia, kad islamo šventraštis Koranas turėtų būti aiškinamas iš naujo, atsižvelgiant į dabartinį kontekstą. Musulmonų intelektualai, tikėję islamo modernizmo idėja, siekė parodyti religijos gebėjimą prisitaikyti prie naujo pasaulio (modernybės) ir plėtoti islamo interpretacijas, derančias su nacionalizmu, konstitucionalizmu, moksliniu pažinimu ir moterų teisių užtikrinimu.
Dalindamasi mintimis apie būtinybę pritaikyti islamą šiuolaikiniam kontekstui, S. Ateş pabrėžia, kad „dauguma dalykų, su kuriais kovojame, yra nukreipti ne prieš religiją, o prieš tradicijas“. O kad tradicijos keistųsi – reikalingos diskusijos bei kūrybiškumas islamiškose šalyse ir visuomenės nuostatų kaita. Siekdama prisidėti prie religijos reformavimo, S. Ateş tapo imame.
2017 metais S. Ateş iniciatyva duris atvėrė Ibn Rushdo-Goethės mečetė, tapusi vieta praktikuoti šiuolaikinį islamą. Mečetės durys atviros visiems – sunitams, šiitams ir alavitams, moterims, nesidengiančioms galvų hidžabu, LGBT+ asmenims. Imamė tiki, kad vienintelis būdas kovoti su radikaliuoju islamu – pasitelkti patį islamą, todėl jos pirmojoje liberalioje mečetėje Vokietijoje vyrai ir moterys meldžiasi kartu ir nėra diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos. Tiesa, ne visus nudžiugino liberalios mečetės idėja. Po Ibn Rushdo-Goethės mečetės įkūrimo S. Ateş sulaukė grasinimų nužudyti, užgauliojimų ir fatvų, kuriomis skelbiama, kad S. Ateş įkurtoje mečetėje taikoma praktika, kai vyrai ir moterys meldžiasi greta vieni kitų, yra nesuderinama su islamo mokymu, ir kvestionuojama liberalių mečečių steigimo idėja.
S. Ateş sulaukia užgaulių komentarų internete, dažniausiai ji vadinama „kekše“ – tai jai yra akivaizdus islamui būdingo atviro seksualinio ir su lytimi susijusio konservatyvumo įrodymas. Vaikystėje pareiškusi, kad nori gyventi savarankiškai ir išeiti iš namų, ji sulaukdavo klausimo, ar nori būti kekšė. Tokį požiūrį iliustruoja madonos ir paleistuvės (kekšės) dichotomija: moteris gali būti arba madona, siejama su tyrumu, rūpestingumu, arba kekšė, pasižyminti neigiamomis savybėms (pavyzdžiui, polinkiu manipuliuoti). Priskiriant moterims „etiketes“, sukuriama palanki terpė patriarchato palaikymui ir moterų bei jų seksualumo kontrolei. Moterų skirstymas į madonas ir kekšes įtvirtina stereotipinius lyčių vaidmenis, riboja moterų saviraišką, teisę veikti ir laisvę. Atrodytų, kad S. Ateş turi omenyje, jog kekšė turi galimybę priimti sprendimus ir elgtis taip, kaip nori pati, – nepaklusdama aplinkinių primestiems lūkesčiams.
Pasak S. Ateş, „patriarchato šalininkai nepriima jokios kitos sistemos, tik patriarchatą, nes nenori, kad moterims atsivertų akys. Nes tiki, kad tada jos visos taptų kekšėmis.“ S. Ateş mato vienintelę išeitį, kaip kovoti su patriarchatu, – seksualinę revoliuciją. Pareikšdama, kad islamui reikalinga seksualinė revoliucija, imamė neturi omenyje, kad žmonės privalo be perstojo užsiiminėti seksu. Taigi seksualinė revoliucija nėra susijusi tik su seksu – šios revoliucijos sėkmei reikalingas lyčių lygybės idėjos priėmimas bei palaikymas ir suvokimas, kad į seksualumo sampratą įeina ir lyčių įvairovė.
Filmas „Seksas, revoliucija ir islamas“ ragina kelti tokius klausimus: kaip islamas gali būti suderinamas su demokratija, laisve, lyčių lygybe ir LGBT+, kai visuomenėje itin stipriai įsišaknijusios tradicijos? Ar gali priklausyti LGBT+ bendruomenei ir būti musulmonu? Ko reikia, kad islamas taptų liberalesne religija?
Filmo pabaigoje S. Ateş kviečia jaunąją kartą atkreipti dėmesį, kad islamas yra pliuralistinis ir įvairus, ir, pasimokius iš istorijos, kartu leistis į progresyvaus islamo paieškas. Ieškojimas ir atvirumas čia tampa esminiais dalykais, padedančiais kovoti su nusistovėjusiomis ir ribojančiomis normomis. Kaip teigė Bertoltas Brechtas: „Jei kovosi, gali pralaimėti. Bet jei nekovosi – tu jau pralaimėjai.“
