Gaivinimas
Šiltnamis
tėtis kaip undinė
kojas po savimi pakišęs
aš klūpiu
lyg besimelsdama
mama palinkusi
virš žemės lopšio
kiek laiko praleidome
sprogstančiais juodais nagais
rovėm rovėm žoles
kurių dabar būtų gaila
po daugelio metų
suleidusi kelius į žemę
sodinu ridikus ir save
ar galėsiu prikelti
gyvybę iš sėklos
lysvė primena tėvų kauburėlį
gal užaugs
Gailestingumas
mes laikome juodąjį čiurlį
lūžusiu sparnu
sustingusios visą amžinybę
sprendžiame nesuprasi
savo ar jo likimą
ant delno kraujas
galvojai tavo
katinas nušokęs nuo medžio
reikalauja nelaužyti tvarkos
ar galima pasitikėti
alkanais pasiuntiniais
išsigandusi naktis
paukščio akimis klausia
kas yra žmogus

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Gaivinimas
ant popieriaus skutelio
surašytos
tavo vaikystės maldos
kol miegi skaitau tau
seselės dairosi per petį
kokie ten burtai
atmintinai dar neišmokau
Apie sėklas
mergaitė susikrimtusi
nešasi saujelę sėklų
vėjas pavogė kelias
ji dar nežino
pametam
kad užaugtų
Nijolei M.
pilna kišenė žolynų
sėklom nemariom
vežu namo
sodinsiu knygose
Persefone
tavo romiu balsu
skambančiu plokštelėje
susiuvu širdį
visos žaizdos gydomos
žodžiais tyliais
Vandenyno vaikai
išlipę į krantą
jie moka būti žmonėmis
raudonais iki kelių plaukais dvi sesutės
ginčijasi su bangomis
kurios kadaise plovė šventųjų pėdas
ir valdovų kruvinus kardus
baltais siuvinėtais marškiniais
susivėlęs druidas
akimis uždega pasaulį
laimė jog vandenynas šalia
skardžių nelygūs kontūrai primena
vaiko nerangiai atlaužtą pyragą
godžiai valgant gyvenimą
ilsisi karaliaus uolėta galva
jai kasmet byra nosis
serga nepagydoma Atlanto sloga
stebiesi kaip tos karvės
švelniais violetiniais liežuviais
į jūrą nenudarda
gal jų kojos įaugo į laiką
katedroje be durų be lubų
šešto amžiaus piligrimai
apsivilkę senukų kūnais
pilsto arbatą
ir kviečia pasiplaukioti
valtimi be irklų
taip keltų atsiskyrėliai leido jūrai
išrinkti jiems krantą
nuogas juodas taškiukas
įžengsi į vandenį
nusiplausi įpročius senus
kitur nemokėsi gyventi